2003-06-10 | Oliveris - tai mažas rudas kačiukas, vienas atsidūręs milžiniškame Niujorke. Bet jis sutinka Dodžerį ir jo draugus šunis, kurie pamilsta jį ir priglaudžia. Oliveris ir jo draugai gal ir būtų laimingi, jeigu ne žiaurus ir klastingas ponas Saiksas...

plačiau >>

2003-06-10 | Aukštai aukštai Paryžiaus katedros bokšte, pasislėpęs nuo žmonių akių gyvena paslaptingas varpininkas vardu Kvazimodas, kuris dar vadinamas Paryžiaus katedros kupriumi. Jam dvidešimt metų ir visą savo gyvenimą jaunuolis praleido savo žiauraus ir klastingo globėjo, teisėjo Klodo Frolo, uždarytas katedros varpinėje, nes jis... pabaisa, nepanašus į kitus žmones. Jo veido bruožai iškreipti, kojos trumpos ir šleivos, o ant nugaros kėpso kupra. Vieninteliai Kvazimodo draugai - trys akmeninės pabaisos - chimeros, kurios atgyja tik jam vienam ir tik su juo šnekasi. O apačioje šurmuliuoja gyvenimas. Vienišas Kvazimodas trokšta atisidurti tarp žmonių. Aikštėje kuprius atsiduria pačiame šventės verpete ir tada prasideda istorija...

Komentarų: 2

plačiau >>

2003-06-10 | Šiuolaikinėje Japonijoje pasakos įvardijamos terminu minwa (liaudies pasakojimai), kuris, lyginant su europietiška tradicija, apima praktiškai visus stambiuosius pasakojamosios tautosakos žanrus. Tačiau kasdienio gyvenimo praktikoje vartojamos dvi sąvokos - mukashibanashi ir densetsu. Terminu mukashibanashi (senovės pasakojimai) vadinamos visos stebuklinės, buitinės, juokų ir kitos pasakos. Jų struktūra panaši į mūsų kraštų pasakos struktūrą, bet pasakojimas yra daug dinamiškesnis, pradžią ir pabaigą sudaro beveik nekintančios formuluotės, kartojasi nuolatiniai frazeologiniai junginiai, visiškai nėra dialogų arba jų labai nedaug. Daugelyje siužetų kasdieniškos gyvenimo situacijos su dideliu išradingumu keičiamos į netikėtas, nelauktas, tuo pat metu įvedant švelnų humorą ar pajuokavimus. Šiose pasakose dar galima atsekti ankstyvuosius liaudiškojo tikėjimo elementus, kai žmonės tikėjo į savo toteminius protėvius (lokio, drakono vaikas, mergelė-gervė), randama gana daug ankstyvojo šintoizmo religinių maginių ritualų, kurių pagrindiniai veikėjai yra sudievintos gamtos jėgos (saulė, vėjas, vandens, kalnų dvasios).

plačiau >>

2003-06-10 | Už trijų jūrų, septynių marių, dvylikos kalnų ir tiek pat neįžengiamų girių buvo Rankos karalystė. Joje gyveno tėvelis Riešas ir motulė Plaštaka. Turėjo jie penkis sūnus: Nykštį, Smailių, Rodžių, Spaudžių ir Mažių. Šeimos nariai puikiai tarpusavyje sutarė. Tėvai mylėjo vaikus, vaikai gerbė tėvus. Motulę Plaštaką sūnūs meiliai paglostydavo, tėveliui Riešui paliepus, nugarą jam pakasydavo ir visi būdavo laimingi. Bet atėjo laikas, kai tėvai turėjo subrendusius vaikus išleisti į platųjį pasaulį. Motina peržegnojo savo sūnus ir pamokė:
-Būkit visada kartu, vienam būry. Visi už vieną, vienas už visus!
Tėvas perspėjo:
-Niekad nepameskite galvos! Kai bus labai sunku, prisiminkite mano žodžius, turinčius stebuklingą galią: Vienas petys, viena ranka, penki pirštai - visa plaštaka! Juos ištarus, į pagalbą atskubės protėvių dvasios, bet žinokite, kad tik vienąkart jos galės jums padėti.

plačiau >>

2003-06-10 | Tada saulė tekėjo ir leidosi, vėjai kilo ir rimo, upės ištekėjo ir įtekėjo... Tada vidury lauko grūšelė augo, devyniaragis elnias lakstė, ugneles mėtė... Tuo metu drąsūs virto ąžuolais, silpni drebulėm drebėjo, nuskriausti sedulėlėm dejavo. Tuo metu kas trečias išeidavo į pasaulį laimės ieškoti, dvylika brolių į juodvarnius pavirto. Tada gyveno žmonės. Jie sapnuose ateitį matė, žvaigždėse metus skaičiavo, vėjų mintis skaitė, upėmis vagą brėžė... jau tada jie žinojo, kad dangaus mėlynę perskros Lietuvos elektrinės kaminai, kad iškils Elektrėnų mūrai, kad būsime mes - elektrėniečiai...
Dabar esame mes, galvojame apie praeitį, kuriame ateitį, apie tai sekame pasaką-legendą...

Komentarų: 2

plačiau >>

2003-06-10 | Seniai, labai seniai už jūrų marių, už vandenynų, vienoje karalystėje gyveno karalius Tabakas. Didžiulė buvo jo karalystė. Ypatinga buvo dar tuo, kad joje nebuvo žiemos. Šilti, gaivūs orai, kaitrūs saulės spinduliai, rodos, glostyte glostė žemę, kurioje augo visa, kas tik begalėjo augti. Laimingi buvo šios karalystės gyventojai, ir, rodos, nieko niekam netrūko.
Bet, kaip žinoma, karaliams niekada nebūna gana, vis ko nors trūksta. Vieną naktį karalius, vartydamasis pūkiniuose pataluose ir niekaip negalėdamas užmigti, sugalvojo užkariauti visą pasaulį. Kitą rytą, kai tik saulės spinduliai ėmė skverbtis į rūmų langus, karalius pašoko iš lovos ir liepė tarnui sušaukti vyriausius savo kariuomenės vadus. Visi jie buvo vadinami generolais Cigarais. Šoko jie iš lovų ir sulėkė į karaliaus rūmų menę, spėliodami, kas nutiko.

plačiau >>

2003-06-10 | Buvo saulėta, graži pavasario popietė. Medžiai jau išskleidė savo naujus, žalius lapus. Paukščiai, sugrįžę iš tolimų kraštų, ar sėkmingai ištvėrę žiemą čia, čirškė įvairiausiais balsais skelbdami pavasarį. Ir žmonės pagyvėjo. Nusimetę storus ir šiltus apdarus, patraukė į gatves pakvėpuoti įvairiausių kvapų pilnu oru. "Viena iš triukšmingų miesto gatvių, gėrėdamasi švelniais saulės spinduliais, dvylikametė Gabija žingsniavo į atrakcionų parką. Ten ji ketino susitikti su draugais ir smagiai praleisti tokią nuostabią dieną, kai sėdėti namuose būtų tiesiog nuodėmė. Gabija stebėjosi, kiek daug šiandien mieste žmonių. Visi jie zujo gatvėmis, traukė į parkus. Ir seni, ir jauni - visi net nesusimąstydami troško išvysti tą atbudimą, tą jaunystę, kuri visuomet pavasariais taip žavi žmones. Visas miestas šiandien sujudo, o Gabijai patiko būti to klegesio, juoko, bruzdesio sūkury.

Komentarų: 2

plačiau >>

2003-06-10 | Naktis. Už lango tylu. Retkarčiais pasigirsta, kaip mašina pravažiuoja ar katė sukniaukia... Bet palaukit! Ten, ant stalo, prie pieštukinės...
-Palaukit, palaukit, tuoj viską išsiaiškinsim, - nuramino triukšmadarius skaičiavimo mašinėlė, iš prigimties tiksli ir teisinga.
-Surengsime teismą jūsų reikalams išspręsti, - kaip tikra teisuolė pasilipo ant rašalinės ir paskelbė teismo pradžią.
-Nukentėjusioji pasisakys pirmoji, - valdingu tonu tarė teisėja.
Išėjo į priekį apsiašarojusi liniuotė.
-Na, tai kas atsitiko? - pasiteiravo.
-Ak, ponia teisėja, šią naktį pabudusi neberadau savo penkių centimetrų ir... ir trijų milimetrų.
-Gal numanote kur jie galėjo dingti?

plačiau >>

2003-06-10 | Vienoms Durims nusibodo jų gyvenimas.
"Po paraliais, - pagalvojo jos ir nervingai girgždėjo. - Šis darbas kenkia sveikatai - visą laiką aplinkui laksto skersvėjai. O, be to, kas tik netingi, tas kojomis spardo. Jau visos nusėtos mėlynėmis - kiekvieną lentą skauda. Ir kūrybiškumo jokio neparodysi:"atsidaryk-užsidaryk" - štai ir visas darbas.
-Bet skaudžiausia, - piktai girgždėjo Durys, - niekas nė dėmesio nekreipia. Priprato: "šen-ten" - ir viskas. Nors kartelį kas nors "ačiū" pasakytų. Jie turbūt mano, kad kiekvienas taip gali gyventi ir dirbti: traukiant skersvėjams, nerodant kūrybiškumo, nusėtam mėlynių.
...gerai, gerai - aš priversiu juos atkreipti į save dėmesį.
O juk visi gerai žino, kad norint atkreipti į save aplinkinių dėmesį, reikia padaryti tai, ko iš tavęs niekas nesitiki.
Ir Durys... užsidarė. Tvirtai, stipriai - amžiams.

plačiau >>

2003-06-10 | Gyveno kartą sau Jungiklis. Jis buvo mažas mažutėlaitis, o be to dar ir juodas.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lemputė. Ji buvo didelė didelė, ryški, pasipuošusi nuostabiu gaubtu. Tad visai nenuostabu, kad Jungiklis ją įsimylėjo.
Jam labai patiko mylimosios charakteris. Ji tai užsiplieksdavo - ir tada atrodė linksma ir nerūpestinga, tai užgesdavo - ir atrodė susimąsčiusi ir švelni.
Lemputė kabojo kambario centre, o Jungiklis riogsojo kampe, kur tegalėjo tik dūsauti. o Lemputė jam tik koketiškai mirksėjo. Bet kartu būti jie negalėjo. jungiklis nepaprastai kentėjo.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lango Stiklas, kuris atrodė blankiai, buvo nei koks. Jo netgi niekas nepastebėdavo, nebent kartais kas nors apšaukdavo.

Komentarų: 1

plačiau >>