LT   EN   RU  
2019 m. spalio 18 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Dilgėlė ir laimės žiburys

2003-06-10 | O buvo taip. Aušo diena. Visos gėlės skleidė savo mažus žiedelius, dilgėlė irgi kėlėsi iš savo pilko sapno. Ji neturėjo ką parodyti šiam pasauliui, bet ši dilgėlė buvo kitokia. Ji be galo troško laimės.
Tą patį rytą piktžolė paklausė vėjo:
-Atsakyki man, vėjau, kodėl aš neturiu žiedų? Kodėl manęs niekas nemyli?
-Sunkus klausimas, - tarė šiaurys. - Bet jei nori būti lyg gėlė, turi eiti į pasaulį. Gal ir rasi savo laimę!
-Laimę? - nustebo žolelė.
Ir išėjo dilgėlė į pasaulį laimės ieškoti. Nuėjo pas varnėną:
-Dangaus karaliau, ar nematei mano laimės?
-Kodėl manęs to klausi? - tarė varnėnas ir nuskrido savo keliu.
Eidama toliau ji sutiko upę:
-Vandenėli, kur mano laimė? Gal tavyje nuskendo?
-Ne! - tarė upė. - Tavo laimė kažkur toli.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Didžioji pergalė

2003-06-10 | Kartą buvo grybų karalystė, kurią valdė ne bet koks, o pats storiausias ir pats griežčiausias karalius Baravykas. Nuo senų senovės grybai kariavo su kirmėlių karalystės gyventojais. Tiek abiejų šalių karaliai, tiek piliečiai pykosi vieni su kitais. Dažnai kildavo karai, vykdavo ilgametės kovos. Daugybė grybų sukirmijo, žuvo kovose. Daug grybienų liko našlėmis, o grybukai augo be tėvų. Kirmėlės tiek nuostolių nepatirdavo, nes jos buvo išradingesnės, stipresnės ir labiau patyrusios kovose. Stipriausia iš jų buvo Kirmėlė Kirmėlaitė, kurios niekas nugalėt neįstengė. Ji buvo išdidi, sumani ir tikra gražuolė: oda rausva, švelni, bet tokia tvirta, kad jos pradurti niekas neįstengė. Kirmėlė Kirmėlaitė labai didžiavosi savimi, nes jos visi bijojo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sausažiedis

2003-06-10 | Gėlės ir medžiai, smilgos ir krūmai ruošėsi Saulėgrąžos karnavalui, kuris kasmet trunka po kelis mėnesius...
Kiek čia buvo rūpesčių, kiek paslaptingumo, šnibždėjimosi apie papuošalus, kvepalus, apie karnavalo karalienės rinkimą!
Aguona siuvosi raudoną čigonišką sijoną, Ieva pasidabino baltu nuotakos šydu, kaštonas ruošėsi vaidinti daugiašakę žvakidę, o drovioji Ramunėlė rikiavo savo lapelius porom ir ne porom - ji buvo būrėja (juk ne veltui ir žmonės mėgsta jos lapelius skabyti ir žodžius "myli" - "nemyli" šnibždėti). Kiek sumanumo, kiek spalvų čia reikėjo, kad viešpatautų džiaugsmas ir linksmybės! Net patvorio Varnalėša ir ta prie žalios savo suknelės prisisiuvo pilkšvas sagas...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Saulės duktė

2003-06-10 | Saulėlydžio sodžiaus angliakasiai nežinojo, kas yra šypsena ir juokas. Prieš aušrą nusileidę į tamsią kasyklą, ištrūkdavo iš jos tik juodai nakčiai apgobus žemę. Pavargę ir rūškani, jie užvalgydavo ko beturėdami ir murzini krisdavo ant demblio plūktoje asloje, o rytą vėl kildavo paniurę ir visai nepailsėję.
Bet kartą ir Saulėlydžio kaimelį aplankė džiaugsmas. Vyresnio angliakasio šeimoje gimė mergytė, kurią gimtojo kaimelio garbei pavadino Saulės dukterimi. Saulės duktė buvo keista mergaitė, nė kiek nepanaši į kitus angliakasių vaikus - juodaplaukius ir tamsiaakius. Saulės dukters akys buvo žydros lyg virš kalnų plytintis dangus, o plaukai švytėjo tarsi grynų gryniausias auksas. kai ji šypsojo, atrodė, kad pati saulė būtų kyštelėjusi iš po debesų ir išsklaidžiusi nevilties tamsą, kurioje skendėjo nuvargę angliakasiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietaus mergaitė

2003-06-10 | Kažkur, aukštai danguje gyveno lietaus mergaitė vardu Lašiukė. Ją vadino lietaus mergaite, nes ji giliai verkdavo pamačiusi žemėje nuskriaustą žvėrelį. Lašiukė buvo be galo graži. Jos plaukai buvo juodi lyg nakties tamsa. Akys žalios kaip žolė, o lūpos raudonos kaip vyšnios. Lašiukė turėjo keturi baltus balandžius, kuriuos ji labai mylėjo. Mat tie balandžiai mergaitę pralinksmindavo savo burkavimu, įspėdavo žvėrelius apie tykančius pavojus. Kartą pro šalį keliavo pasipūtęs, savanaudis ponaitis Debesis. Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti kodėl jis buvo pasipūtęs? Ponaitis Debesis keliaudavo ir keldavo liūtis, baisias pūgas bei audras. Todėl jis įgavo prastą reputaciją. Debesis pamatė lietaus mergaitę Lašiukę ir įsinorėjo ją vesti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pomidorinis-kukurūzinis-morkinis agurkas

2003-06-10 | Vieną kartą mūsų darže užaugo pomidorinis-kukurūzinis-morkinis agurkas. Jo veidas buvo kaip pomidoras, jo kūnas - tarsi agurkas, jo rankos - lyg kukurūzai, jo kojos - it morkos!
Vieną dieną jis išėjo į pasaulį akių ieškoti. Bet ne tik akių! Jis iškeliavo surasti ir nosies, burnos ir plaukų, nes žinojo, kad vietoje akių jam turėtų būti žaliosios mėlynės, vietoj burnos - raudonasis obels žiedas, vietoj nosies, kurios nėra, - pilkoji aguona, o vietoj plaukų - rudųjų linų pluoštas! Keliavo, keliavo ir sutiko avietinį ežiuką. Jo spygliai buvo erškėčių dygliai, o akytės - mėlynos braškytės, jo nosytė - žalioji spanguolytė, o burnytė - sidabramedžio lapelis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vaivorykštės atsiradimas

2003-06-10 | Seniai seniai danguje gyveno dievai. Taip kaip ir žmonės jie statėsi namus, dirbo (kiekvienas jų turėjo savo darbą). Jie elgėsi labai panašiai kaip žmonės. Tik darbas buvo kiekvienam dievui atskiras, pavyzdžiui, ugnies dievas turėjo rūpintis viskuo, kas susiję su ugnimi: kur turi būti gaisras ar kur turi užgesti koks laužas. O augalų dievas turi rūpintis viskuo, kas susiję su augmenija: kur koks augalas turi augti ar nudžiūti. Taip ir kiti dievai, kiekvienas turėjo savo rūpesčių. Į darbą, kaip ir žmonės, jie važinėdavo automobiliais, tik nepaprastais, o ypatingais, labai greitais, kad galėtų visur pasaulyje suspėti. Tik vienas vandens dievas gyveno neturtingai ir neturėjo pinigų gerai ir brangiai mašinai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Debesų pasaka

2003-06-10 | Gyveno kartą didelė daugiavaikė debesų šeima. Ji buvo iš Kamuolinių debesų giminės, labai garbingos ir garsios visame pasaulyje. Tėvai stengėsi tinkamai auklėti savo vaikus, gerbė protėvių tradicijas. Kiekvienas debesėlis turėjo savo pareigas. Tėvai griežtai stebėjo, kad visi darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai. Nes dėl menkos klaidelės galėtų stipriai sutrikti planetos Žemės sveikata. Mergaitės-debesytės globojo augalus, berniukai-debesiukai rūpinosi upėmis ir ežerais. Mamytė, Kamuolinė Debesienė prižiūrėjo vaisius ir daržoves, o tėtis, Kamuolinis Debesis valdė vandenynus. Vaikai stengėsi nesupykdyti tėvelio, kitaip jis pradėdavo rūstauti ir vandenynuose kildavo audros. Siaubinga liūtis niokojo viską aplinkui. Kol tėtis nurimdavo, vaikai slėpdavosi po mamytės prijuoste.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žiema

2003-06-10 | Atėjo žiema. Apsidairė, ar visi medžiai ir žolės numetė vasaros parėdus, ar išbarstė sėkleles, ir jas šiltai apklojo. Apsidairė, ir visą žemę apklojo sniegu, upes ir ežerus sukaustė ledu.
Stūkso sustingę nuo šalčio miškai, sodai. Ir, ta, mažytė žolytė miega, kietoje sustingusioje žemėje. Miega ir sapnuoja apie vasarą, kaip smagu buvo augti, mėgautis saulės spinduliais. kaip tarp medžių šakų, ir žolių, slapstėsi paukšteliai, vaikus perėjo, savo giesmelėmis visus džiugino.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nuotykiai miške

2003-06-10 | Kartą gyveno mažas, linksmas, smalsus šunelis. nenuorama buvo rudos spalvos, turėjo dailų snukutį ir purią uodegą. Gudruolis net žmonių kalbą išmanė ir mėgdavo klausytis pasakojimų apie miško žvėris. Reksui nusibodo po kiemą sukiotis, vištas vaikyti ir paršelio kriuksėjimo klausytis. Todėl nutaikė progą ir į mišką nukūrė naujų draugų pasiieškoti.
Šuniukas sutiko šerną. Šis jam pasirodė panašus į paršelį, bet nepažįstamasis puolė atstatęs iltis. Reksui vos pavyko sveiką kailį išnešti. Po to keliauninkas sutiko lapę. Gudrioji jam pasiūlė kartu medžioti, o laimikį po lygiai pasidalinti. Po medžioklės pūstauodegė apgavo patiklų naminuką ir paspruko su visu grobiu.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!