LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
SEL ruošiasi naujam muzikiniam šūviui

2007-01-04 | 2006 metais Egidijus Dragūnas po dviejų metų pertraukos į Lietuvos muzikinį pasaulį sugrįžo kartu su vienuoliktuoju ir pačiu brandžiausiu grupės SEL albumu "Muzika", kuris vos per pusmetį buvo parduotas beveik 10 000 egzempliorių tiražu. Pasitikintis savo jėgomis, kupinas su muzika susietų ateities planų, aktyviai kviečiamas dalyvauti įvairiuose televiziniuose renginiuose Egidijus Dragūnas tikina, kad visų savo dainų dar nesudainavo, ir kad iškart po Naujųjų metų šventės savo kūrybines idėjas sudės į naują dainų rinkinį. Albumas "Muzika" - tai taiklus profesionalios, kokybiškos komercinės muzikos šūvis. Kūrybinių šovinių dar liko - „Selas" užsiminė, kad ties naujuoju albumu dirbs nauja prodiuserių komanda, ir kad naujas produktas savo kokybe ir populiarumu tikrai neatsiliks nuo „Muzikos". Per savo daugiau nei dešimties metų egzistavimo laikotarpį grupė SEL paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos padangėje. Grupė išleido 11 albumų, 5 singlus, 2 geriausių dainų rinkinius ir vieną dokumentinį DVD filmą. Pasak Egidijaus Dragūno - svarbu kurti muziką, kurios žmonės klausytųsi, su malonumu ją pirktų, ir kad gerbtų už tai, ką jis daro. Nereikia bijoti ieškoti ir klysti - juk tai žmogiška. Tikimės, kad naujasis albumas dar kartą įrodys, kad Lietuvai reikia geros ir kokybiškos muzikos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Patvirtinta Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa iki 2009 metų

2006-11-20 | Siekdama išsaugoti ir atskleisti Vilniaus miesto gynybinės sienos kultūrinę vertę, sostinės Savivaldybės taryba patvirtino šio kultūros paveldo objekto paveldotvarkos programą iki 2009 metų. Įgyvendinant šią programą bus restauruojami ir eksponuojami išlikę autentiški miesto sienos fragmentai, iš dalies arba visiškai atkuriami kai kurie sunykę fragmentai. Bus siekiama išryškinti ir pažymėti viduramžių miesto gynybinės sienos trasą, sudaryti sąlygas ją apžiūrėti, informuoti visuomenę. Vilniaus gynybinė siena pastatyta 1503–1522 m. Viduramžių miestą juosusi apie 3,2 km ilgio ir 6 m aukščio siena yra vėlyvosios gotikos statinys, turintis renesanso bruožų. Šiaurės pusėje miesto siena jungėsi su pilių gynybine sistema. Sienoje buvo 9 vartai ir 3 artilerijos bokštai, iš kurių tėra išlikę Medininkų arba Aušros vartai. Vienas iš bokštų XVII a. buvo rekonstruotas į Bastėją. Šiandien gynybinių įtvirtinimų liekanos yra Vilniaus senamiesčio, įtraukto į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, urbanistinio audinio formantė, viduramžių miesto riba, žyminti XVI a. Vilniaus kontūrą. Šiuo metu 35 proc. miesto gynybinės trasos jau yra nebeatsekama, 15 proc. išlikę dabar esančių statinių tūriuose arba yra jų sklypų kontūrų riba, 15 proc. formuoja gatvių raudonąją liniją, 35 proc. išlikimo laipsnį patikrintų tyrimai. Siekiant kuo geriau išsaugoti ir eksponuoti tai, kas išlikę iki mūsų dienų, bus atliekami išsamūs Vilniaus miesto gynybinės sistemos raidos tyrimai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ilgametis "Ąžuoliuko" vadovas bus pagerbtas Žygimanto Augusto medaliu

2006-11-17 | Už ilgametį kūrybingą darbą ugdant chorinį meną ir svarų indėlį į Vilniaus miesto muzikinį gyvenimą Vilniaus miesto taryba nusprendė Žygimanto Augusto medaliu apdovanoti Lietuvos muzikos akademijos profesorių, Lietuvos chorų sąjungos prezidentą, Vilniaus berniukų ir jaunuolių choro "Ąžuoliukas" meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Vytautą Miškinį. Beveik tris dešimtmečius V. Miškinio vadovaujamas choras "Ąžuoliukas" aktyviai populiarina chorinę muziką tiek Lietuvoje, tiek svetur. Su choru meno vadovas gastroliavo po Europą, JAV, dalyvavo daugelyje konkursų ir festivalių, pelnė prizines vietas. V. Miškinio vadovaujamas choras įrašė per šimtą fondinių įrašų Lietuvos ir užsienio radijo stotims, nemažai vinilinių bei kompaktinių plokštelių. V. Miškinis sukūrė per 550 kūrinių suaugusių ir vaikų chorams. Jo kūriniai kaip privalomi atliekami Europos ir Lietuvos chorų konkursuose, nuolat skamba dainų šventėse. Kasmet su choru profesorius aktyviai dalyvauja Vilniaus miesto organizuojamuose renginiuose, šventėse, proginiuose koncertuose. Būdamas Lietuvos chorų sąjungos prezidentu, sostinėje V. Miškinis organizuoja įvairias chorų kolektyvų akcijas – šventes, tokias kaip "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją", Dainų tiltus, seminarus chorvedžiams "Vasaros akademija", jaunimo bei suaugusių chorų konkursus, tarptautinius Baltijos šalių projektus" Baltijos gintarėliai" ir kitus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Boženos vakaras restorane "Sevano ežeras" Vilniuje

2006-11-12 | Mielosios, Jūs jau man atleiskit, tačiau svečiuodamasi sostinėje nenugirdau jokių neoficialių „pletkiukų“, o ir blogų žodžių apie vakarėlį pasakyti negaliu, todėl net nebežinau, kaip Jus sudominti be tokių kompromituojančių ir atraktyvių smulkmenų.... Tiesa, ir buhalterijos vesti nemoku, todėl negalėsiu atskleisti kiek kam kainavo naujas kostiumas ar bateliai, o juk žinau kaip jums, Damos, tai rupi... Na, ateityje pažadu pasitaisyti, o dabar stengsiuos sužavėti Jus savo paprastu ir nuoširdžiu pasakojimu apie puikų Boženos organizuotą vakarėlį Vilniuje :). Tik atvykusias į sostinę, mus pasitiko svetingai nusiteikusi Božena. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad mums būtų suteiktos sąlygos ne tik persirengti ar šiek tiek parepetuoti, turėjome laiko pasimėgauti itin gardžiais armėniškos virtuvės patiekalais :) taigi, Vilniečiai ir miesto svečiai, restorane „Sevano ežeras“ ne tik puikus interjeras, bet ir maistas labai gardus (čia patarimas ateičiai :) ). Renginys neskubėjo prasidėti, tačiau juk padorioms ponioms pridera vėluoti! Argi ne? :) Žodžiu, kiek palūkėję, pabendravę išgirdome pirmuosius akordus, o neilgai laukus aplink mus sužibo tūkstančiai, gal net milijonai karoliukų ir deimančiukų, kuriais spindėjo prabangūs ir kaskart vis kitokie dalyvių apdarai. Žinoma, tie apdarai kerinčiai atrodo tik tuomet, kai puošia tokių dailių merginų kūnus... Ne bet kokių merginų, o šokėjų – rytietiško meno meistrių. Asmeniškai mane sužavėjo ne tik dalyvių, bet ir šokių stilių gausa.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Valsas

2006-10-27 | Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rumba

2006-10-27 | „Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai. Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Samba

2006-10-27 | Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“... (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Džaivas

2006-10-27 | Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Ča ča ča

2006-10-27 | Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šokių istorija

2006-10-27 | Šokiai — viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10 000 metais prieš Kristų. To meto gentys dar neturėjo didesnių bendruomenių. Tai atsispindėjo ir jų šokiuose: Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai — tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis šokis, kaip ir daugelis kitų yra religinis. Taigi šokiai yra ne erotinės, o kultinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šoko moterys. Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys eilėmis stovėjo vieni prieš kitus. Manoma, kad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Dar mūsų laikais Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais tas šokis prarado senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai. Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonuko.

Lankomumo reitingasKomentarų: 8

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!