LT   EN   RU  
2020 m. spalio 30 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Literatūra
Jurgis Savickis "Goldbergo kabaretas"

2003-06-26 | Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo. Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą. Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno Jadvyga. Goldbergai buvo pasiryžę suvesti vakarus su rytais, sermėgą su fraku. Na ir pagalios sutraukti vietos artistus, išsiskirsčiusius kas sau. Viskas iš anksto buvo numatyta, suplanuota, pasekant užsienio geriausius pavyzdžius. Visi liuosieji artistai buvo pakviesti, jų tarpe, žinoma, amūro valso kompozitorius, Jadvyga Lapinaitė, ta, kuriai kadaisiai buvo aukojamas valsas, - nepaprastai gražaus veidelio ir žydrių akių savininkė, ir kitais gabumais nepasižymėjusi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Strusio juoda vėdyklė"

2003-06-26 | Valdininko bute atsirado didelė dvilypė lova, jis pats rinko ją ir norėjo padabinti kambarį įvairiais reikalingais mažmožiais, bet kambarys atrodė šaltas ir negyvenamas. Jadvyga, svajojusi apie pošliūbines misterijas, dabar atsirado prieš stovintį nusigandusį valdininką ir klausiantį bailiai: - Pasakyk man, Jadvyga, ar aš pirmas vyras, su kuriuo tave suveda gyvenimo kelias. Taip klausti - koks nepadorumas! Vyras veik nepasirodydavo namie. Kalėjimo darbai tiek plėtėsi, kad jis neturėjo laiko sugrįžti namon ilgesniam laikui. Jadvyga gi veik neišeidavo iš savo buto ir iš savo rytmetinio kapoto.
Gretimame su miegamu kambariu atsirado įnamis studentas, nors tat faktinai ir nepatiko vyrui.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Kaip iš gaidų"

2003-06-26 | Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą. Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė: - Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos! Tetos Rozalijos "salonas" buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų. Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo. Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais - ji bijojo miesto bokštų ir žmonių. Atvežti iš namų batukai pradėjo kiurti. Vieną kartą atsilankęs, vis dažniau pradėjo į tetą lankytis vienas jaunikis, penkiasdešimt metų, nuolat surdutu bevilkįs, su keliais plaukais - brangenybe, begailestingai vegitalio drėgninama.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Auksinės špilkelės"

2003-06-26 | Stačiu lakeliu į aukštą kalną lipo jaunikis, plačiu juodu apsiaustu apsisupęs. Buvo tamsu. Krapnojo lietus. Ūpas gamtoje buvo kaip prieš saulės užtemimą ar amžiną priešvakarį. Žolė buvo drėgna ir šalta kaip ledas. Ant upės kranto gulėjo viensėdžiai, tarytum vaikų žaisleliai, netyčia išmėtyti. Mažučiai ir pasakingi. Iš sodybų skrisdavo balsai. Dažniausiai: - Suvaryk bandą! - Ar klojimo durys paremtos? Apačioj žemai plasnojo upė, visai baltytėlė gyvatė ir erzino akmenis dugne. Užstojus ankstybai sambrėškai, nuo žolės nesiskyrė nei pūkų geltoni žiedai, nei mėlynos kampanelės. Viskas buvo pilka. Jadvyga įėjo eglynan, pabaidė voveraitę. Klausė savo kraujo ir širdies plasnojimo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Pas tėvus"

2003-06-26 | Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą. - Štiš! - pabaidė rankomis vištas. Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti - vištų lesintoja. Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė žiūrėjo platujin vieškelin savo mažais vakarinės saulės nudažytais langais. Languose buvo matomos išblyškusios fuksijos ir mirtų kerai, dabiai puodynėlėse susodinti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Užburtos jachtos"

2003-06-26 | Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių. Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu. Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Sachara"

2003-06-26 | Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi. Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki. Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais. Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį. - Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? - užkalbino jį "Stasiūnė", dešimties metų mergaitė. Jam patiko "ponas" ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui. - Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin. - Šiandien! Tuojau? - suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa. Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Vagis"

2003-06-26 | Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! - Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. - Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas... Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi - jis nežinojo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Didelė nuodėmė"

2003-06-26 | Jis įgijo didelio turto, prekėmis prigriovė sandėlius, jo akcijos kasdien pradėjo kilti, bet siela jo nuolat veržėsi prie lietuviško darželio su aukštomis rožėmis, senas gonkas apkibusiomis. Prie šventadienio nusileidžiančios saulės. Vargonai, groję per ilgą dieną Bachą, paskutinį kartą atsiduksėjo, ir viskas aplinkui nutilo. Tamsiame sode su apkerpėjusials medžiais ir žole, sugrubusia nuo amžinos sambrėškos, prasidėjo moterų, vilkusių baltais krinolinais, ir vyrų šilko frakais tylus meilės menuetas. Muzikos garsai dar blaškėsi nuo seno svirno, pakrypusio ir apleisto, ir kaštonų šakų, nuo sunkių žiedų nusvirusių. Po šitais žydinčiais medžiais buvo susiglaudęs senas svirnas su daugeliu tuščių prieklėčių, nukabinėtų fotografijomis žmonių, Amerikon išvažiavusių.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Jurgis Savickis "Komediantai"

2003-06-26 | Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais. Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką - stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose - ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju. Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai. Studentas pratarė: - Bėkim iš čia - toks dabar metas! Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!