LT   EN   RU  
2020 m. spalio 23 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Literatūra
Sapnas 5

2003-06-26 | Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti. Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos - paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti, ignoruoja dovanotą kūną”. Aš tik nustembu tokia jų šneka ir einu miegoti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 4

2003-06-26 | Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kvietė visus atsisakyti materialinių vertybių, atsisakyti visų žemiškų poreikių, bet kokio priklausymo nuo daiktų ar nuo žmonių, gyventi tik savo vidumi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 4

2003-06-26 | Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė - kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti prieš srovę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 3

2003-06-26 | Vakar Violeta sužinojo apie klasės susitikimą. Gal kyštelti nosį? Visi rinkosi mokyklos salėje. Vyko renginys mokyklos 15-mečiui. Puošnu. Visų veiduose švytėjo šventiškos šypsenos. Dirbtinės. Niekas nepasikeitę. Visi vaidino tariamą pasiilgimą. Sėdėjo, žiūrėjo pirmokų spektakliuką. Juokėsi iš jų. Patys nemokėjo nė pusės tiek. Paprašyti, ką nors pasakyti, visi gynėsi. Paskui, likę vieni po šventės, žinoma, ėmė girtis , ko pasiekė, ką nusipirko. Didino savo pasiekimus dvigubai. Iš jų žodžių galėjai įsivaizduoti, kad jie nepatiria jokių nesėkmių. Bet jokios sėkmės jų žodžiuose taip pat nesimatė. Jų gyvenimo irgi. Tik daiktai. Vieni kitus erzino daiktais. Vieni kitiems tų daiktų pavydėjo. Paskui susiruošė važiuoti kur nors atšvęsti…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 3

2003-06-26 | Rugsėjo pirmoji. Savaime suprantama, vasarą. Savaime suprantama - karnavalas. štai žygiuoja C klasė. Visi persirengę pionieriais.” Kaip neįdomu persirengti pionieriais” - pagalvoju aš -“kokia čia kaukė?” D klasė ko gero vaidins mokytojus - visi su lazdelėmis ir portfeliais. Jau geriau. O mes? štai atžygiuoja mano klasė - visi apraišioti kaspinėliais. Daug trumpų kaspinėlių priraišiota ir prisiūta. Priraišiotais kaspinėliais apsiūti kiekvieno žmogaus kontūrai - nuo vienos kelnių klešnės apačios kūno šonais , rankovėmis, kaklu, plaukais, kita rankove iki kitos kelnių klešnės apačios. Toks kaspiniuotas visas žmogus. Pasižiūrėjau į save - gi kaspiniuota ir aš. Visai gražu, šventiška.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 2

2003-06-26 | Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu - kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė - “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 2

2003-06-26 | Mano motina - karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena - visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo operų. Aplink sostą - aukštos vazos, iki viršaus prikrautos saldumynų. Apačioje bėginėja tarnai. “Ar ko nors norėtumėte, ponia Eulalija?”. “Aš dabar ne Eulalija, aš dabar Alondra “. “Atsiprašau, ar ko nors norėtumėte, ponia Alondra?”.”O dabar aš jau nebe Alondra, jau dabar Marimar, va”-mosterėja ranka į ekraną, kuriame eina serialas -“matai, Marimar.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 1

2003-06-26 | Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo baigtas, jis tuoj pat pragysdavo. Negirdėtu balsu, girdimu tik jai vienai. Jos paveikslai buvo suvokiami visais pojūčiais. Bet suvokiami tik jai vienai. Violeta gyveno savo svajonių pasaulyje. Ji tikino save, kad tas pasaulis gyvas. Bet jame kažko trūko. Trūko dar kažko, kas patvirtintų to pasaulio gyvumą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 1

2003-06-26 | Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale - mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus - viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda - melsva, gaivi. Kai noriu - šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų - juos atneša vėjas mano medžio kamienu - alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo - ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu - tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu - tai matomos, bet…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Novelių apysaka "Beieškant ydų vyriškuose varduose"

2003-06-26 | Arnas (germ.) arba Arūnas (liet.) - erelis. Pamatei jį skraidantį draugų būryje. Išstypęs jaunuolis laibu ilgu kaklu. Pilkšvi ereliški plaukai plaikstėsi vėjyje. Didelės žalios akys iššokusios ir nustebusios. Smalsiu erelišku žvilgsniu peržvelgia Tave kiaurai ir lengvu žingsniu nuplevena. Erelis eina be garso pasišokčiodamas. Šokteli į orą ir, rodosi, nuskris. Jam tarsi negalioja traukos dėsniai. Bėga dar lengviau. Vieni niekai aplenkti draugus, kai turi sparnus. Tu žavėjaisi tokiu jo lengvumu ir dar stipriau jautei savo kojų sunkumą. Tau bėgant trumpas distancijas susipindavo kojos, pritrūkdavo oro. Parėjusi namo greičiau puldavai jas ištiesti. O erelis… Jis – paukštis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!