LT   EN   RU  
2020 m. gegužės 30 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mama ir vaikas
Kiek kainuoja vaikas?

2005-11-12 | Neseniai Lietuvos Statistikos departamentas paskelbė informaciją, kad šeimose, kuriose auga vaikai, vienam žmogui tenkanti pajamų dalis yra mažesnė. Besilaukianti vaikelio šeima turės pakeisti savo išlaidų planus, kad nemigo naktų, gimus kūdikiui, dar labiau neapsunkintų rūpesčiai dėl pinigų. Kol mama (arba tėtis) sėdi namuose, šeimos pajamos būna mažesnės. Mūsų šalyje mamos gauna maždaug keturis mėnesius mokamų gimdymo atostogų ir gali vaiką prižiūrėti iki vienerių metų gaudamos maždaug 70 proc. buvusio uždarbio. Taigi jei tėčio ir mamos pajamos panašios, šeima jau gauna 15 proc. mažesnes pajamas. Vėliau, jei mama (arba tėtis) nepradeda dirbti, tenka išmokti gyventi iš vieno pajamų šaltinio, nes socialinės išmokos už vaikus nesiekia 100 litų per mėnesį. Sprendimas, kada grįžti į darbą, neretai yra nulemtas finansinių priežasčių. Jei mamos grynosios pajamos nesiekia 1 000 litų, mama į darbą gal ir neskubės, nes beveik visą algą teks atiduoti auklei už vaiko priežiūrą. Išlaidos auklei didžiuosiuose miestuose vidutiniškai sudaro 500–700 litų. Taigi jei nėra kitokių priežasčių (nespaudžia darbdavys, mama „nedūsta “ tarp keturių sienų ir košyčių ir nebijo prarasti kvalifikacijos), tokio dydžio darbo užmokestis grįžti į darbą neskatina.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kas garsiau rėks

2005-11-11 | Isterijas keliantys vaikai nori vien savarankiškumo. Leiskite jiems persirišti šaliką, jei tai buvo pykčio priežastis, persimauti kojinaites - gal jos susiraukšlėjo ir batai trina. Kai vaikas pavargs užsiimti tokiais sudėtingais darbais, ateikite jam į pagalbą. Apskritai stenkitės mažyliui suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės: tegul paspaudžia durų skambutį, atidaro duris, užsimauna pirštines, pats valgo sriubą, užsimauna kojines. Jei tvirtina nenorintis valgyti, tegul nebevalgo. Tik nepamirškite perspėti, kad iki kito valgio negaus nieko, išskyrus vandenį ar sulčių atsigerti. Dvimečiams pats laikas mokytis kalbėti mandagiai, nezirsti. Jei mažylis imasi savo ir pradeda niurgzti, verkšlenti, zyzti, rėkti, tėvai turėtų nekeldami balso paaiškinti: „Tu tikrai gausi atsigerti (lėlę, kaspinėlį - t.y. tai, ko prašė), bet tik tada, kai nusiraminsi ir mandagiai pasakysi: „Mamyte, prašau, duok man gerti“. Jei zirzimai nesiliauja, vertėtų pakartoti: „Mama tikrai duos tau, ko nori, bet reikia nusiraminti ir kalbėti gražiai. Žinau, tu tai moki“. Po to nekreipkite į vaiką jokio dėmesio, kol jis nenusiramins ir nepaprašys mandagiai. Tada pagirkite - pasakykite, kad tokį prašymą labai malonu išpildyti. Būtent tokios metodikos reikėtų laikytis ir tada, kai vaikas voliojasi ant grindų ir surengia tikrą isterijos spektaklį. Nereikia stengtis jo perrėkti - taip tik įkaitinsite aistras. Lygiai taip pat neigiamai veikia raminami žodžiai, pažadai, notacijos, grasinimai ar bausmės.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Telefonas vaiko rankose - prabanga ar būtinybė?

2005-11-11 | Vargu ar šiais laikais rastume namus, kuriuose nebūtų mobiliojo ryšio telefonų. Suaugusieji neįsivaizduoja gyvenimo be šių ryšio priemonių ir skuba jomis aprūpinti vaikus. Kriminalinėse suvestinėse gausu pranešimų apie iš nepilnamečių pagrobtus mobiliuosius telefonus. Beveik visi PB kalbinti pašnekovai sutinka, kad telefonų pirmokėliams gal ir nereikėtų.Tačiau vyresnių klasių mokiniams jie tampa būtinybe. „Pradinukams telefonas, manyčiau, tikrai nėra būtinas: vien beprotiškas žinučių rašymas, „majakinimai“. Aš liepiu telefonus išjungti. Mano klasėje nėra buvę vagysčių, tačiau teko girdėti apie atvejus, kai dingus telefonui tėvai ima net kaltinti mokytojus, neva atsakingus už vaikų turtą“, - taip apie naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais per pamokas kalbėjo Velžio gimnazijos pradinių klasių mokytojas metodininkas Jonas Marcinkevičius. Pedagogas įsitikinęs, kad bent I-II klasių moksleiviai be telefonų gali išsiversti. Pasak J.Marcinkevičiaus, pradinukai ir taip turi galimybę susisiekti su tėvais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vaikai negali augti kaip piktžolės

2005-11-11 | Na, bet ką gi daryti, jeigu vaikas neklauso? Nereikia mušti. Galite pasidėti diržą matomoje vietoje kaip auklėjamąją priemonę, bet juo nesinaudoti. Smurtas prieš vaiką ir moterį - tai bejėgiškumo išraiška. Jeigu vaikas neklauso, pirmiausia su juo būtina kalbėti apie tai, bandyti išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Jeigu to nepakanka, galima taikyti įvairius draudimus. Pavyzdžiui, apriboti įprastai žaidimams kompiuteriu skirtą laiką. Be to, reikia žinoti, kad auklėjimo sunkumai bus lengvesni, jeigu su savo mažu vaiku pradėsite bendrauti dar įsčiose. Dar kartą sakau: už netinkamą elgesį vaikai turi būti baudžiami, bet ne mušami. Nuoskaudos, pažeminimo atvejai išlieka gajūs atmintyje visą gyvenimą. Suaugusieji palieka vaikus likimo valiai, nes neturi laiko. Šie auga kaip piktžolės, o kai suveši, tėvai ima stebėtis, kodėl nesusitvarko su savo atžalomis - paaugliai jau agresyvūs, pikti. Jiems terūpi materialiniai dalykai, nes dvasinių vertybių diegimu tėvai nesirūpino. Juk paprasčiau savo atžalai nupirkti atskirą televizorių, kompiuterį, brangią kelionę į stovyklą, kad tik jis nelįstų į akis... O kai vaikas dar bando reikalauti dėmesio, mama ir tėtis atkerta po darbo esą pavargę, neturi laiko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kurie yra „tikrieji tėvai“?

2005-11-10 | Vis klausiama: „Ar vaikas gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi dvi mamas?“ Tėvai čia vaidina antraeilį vaidmenį! Kas taip klausia, tas praleidža tai, kad vaikas jaučiasi priklausantis tik vienai mamai, socialinei mamai, kurią pamažu kaip mamą pažįsta. Ši vienintelė mama yra dabartis ir realybė. Biologinė anksti įvaikintų vaikų mama yra praeities kertinis akmuo, svarbi vaiko tapatybės dalis, bet jos ir tėvų-vaiko ryšio daugiau nebėra. Vaikai tai gali labai gerai suvokti. Vaikai, kurie niekada negyveno su savo biologiniais tėvais, nelengvai nutraukia ryšius su juos įvaikinusiais tėvais. Jie žino, kam priklauso, t.y. savo socialiniams tėvams. Visi vaikai išugdo prisirišimą ir nepriklausomybę, kurie atsiranda bendrame socialiniame gyvenime, nesvarbu ar tai būtų biologinė, ar socialinė tėvystė. Anksti prisirišusiam įvaikintam vaikui, kuris jaučiasi saugiai, nešauna mintis savo realius tėvus iškeisti į nepažįstamus biologinius tėvus. Vis dėlto tėvų-vaikų santykiai kartais įvaikintųjų jaunystės metais paaštrėja, nes biologinė ir socialinė tėvystė nesutampa. Dėl to tėvai privalo atlikti paruošiamąjį darbą dar mažam vaikui esant.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įvaikinimas – ypatinga gyvenimo forma

2005-11-08 | Dešimtmetė Ivona, įvaikinta dar būdama kūdikis, apsilankė su mama pas akių gydytoją. Jis nustatė: „Tau reiks nešioti akinius“, ir, žiūrėdamas į mamą, pridūrė: „Tai tu paveldėjai iš mamos.“ Mama ir Ivona susižvalgė ir nusišypsojo. Jos neaiškino gydytojui, kad Ivona trumparegystę paveldėjo ne iš savo mamos. Ivona galvojo: „Mano mama galbūt įsižeistų, jei aš gydytojui atskleisčiau paslaptį. Bet buvo smagu kartu su mama šią paslaptį apsaugoti nuo svetimo vyro. Akimirką mes abi jautėmės taip tarsi mama mane būtų pagimdžiusi. Mes savo žinojimu buvome pranašesnės už akių gydytoją. Jis nieko nepastebėjo. Mūsų tikrovė minutę buvo paslaptinga, tai man patiko. Ir būtų net nemalonu kiekvienam sakyti, kad mano mama manęs nepagimdė.“ Ivonos mama galvojo: „Gydytojas niekuo dėtas, kad nesu mergaitės biologinė mama. Ar gerai, kad nieko nepasakiau? Gal buvau nesąžininga? Ar neatrodžiau tarsi sugauta? Gal būtų buvę geriau, jei būčiau tarp kitko pasakiusi, kad gydytojas klysta, nes Ivona yra įvaikinta. Taip vaikui girdint būtų atvirai elgiamasi su realybe. Ar teisinga, esant šalia vaikui, dalyvauti paslapties išlaikymo žaidime?“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaikai, kuriems reikia tėvų

2005-11-05 | Mari buvo įvaikinta aštuonerių. Vaikų namuose ji buvo linksmas ir mielas vaikas. Mama seniai paliko mergaitę, kuri prieš tai kelerius metus gyveno pas močiutę. Pastaroji nepajėgė tinkamai pasirūpinti anūke. Mama nusprendė dukrą atiduoti kitiems žmonėms. Tai buvo bevaikė pora, kuri džiaugsmingai priėmė mergaitę. Iš pradžių ji labai stengėsi tapti naujų žmonių dukra, bet vėliau prasidėjo ginčai. Mari buvo netvarkinga, nenorėdavo atlikinėti mokyklinių užduočių, nemokėjo elgtis su pinigais. Mergaitė sakydavo mamai, kad ji yra negraži, sėsdavosi kiekvienam ant kelių. Mokykloje Mari neturėjo draugų, buvo nedėmesinga, dažnai slėpdavo savo prišlapintas kelnes, neklausdama leidimo imdavo saldumynus, pinigus, įrankius. Vaikams mergaitė pasakodavo, kad namuose duodama mažai valgyti, tėvai su ja blogai elgiasi. Kiekvieną dieną kildavo ginčai. Mari tik tada prisipažindavo, jei būdavo užklupta. Tėvai labai kentėjo, jie jautė, kad neranda ryšio su Mari. Kartą mama abejodama pasakė: „Ko nori šis svetimas vaikas iš mūsų?“ Po kelių dienų ji pridūrė: „Mes nesiskirsime su Mari, tai būtų per daug skaudu. O tai, kas miela ir vertinga, aš galiu vėl tik tada matyti, kai „išgedėsiu“ viską, ko, mano manymu, mergaitei trūksta. Privalau gyventi su jausmo dvilypumu“. Jeigu šeima nusprendžia įvaikinti vyresnį vaiką, tai svarbu, kad ji žinotų, jog reiks gyventi su dvasiškai pažeistu, išgyvenusiu praradimą vaiku. Tokio vaiko integracijos procesas į šeimą nėra paprastas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Pasaulio pabaiga...

2005-11-04 | Dažnai vaikai pyksta ant tėvų, kad šie neišsaugojo santuokos, kad dabar jų šeima irsta. Vaikai gali pykti ir ant savęs, manydami, kad tai dėl jų kaltės tėvai dažnai barėsi ir išsiskyrė. Tai ypač dažnai pasitaiko, kai tėvai vaiko akivaizdoje ima ginčytis dėl auklėjimo, bausmių ir kitų dalykų. Pvz., mama neleidžia žiūrėti televizoriaus, o tėtis jai prieštarauja ir pasisodina vaiką šalia. Tuo metu į kilusį ginčą vaikas vargu ar sureaguos, tačiau per skyrybas tai prisimins ir jausis kaltas. Mažyliams sunku parodyti pyktį, be to, jie bijo, kad jei tėtis pastebės šį slepiamą jausmą, atstums, dar labiau nutols. O jei pyks ant mamos, su kuria liko gyventi, ji irgi gali palikti. Pyktį išlieti lengviau ant mažiau ,,pavojingo“. Todėl po skyrybų galite pastebėti, kad jūsų iki šiol švelnus sūnelis spardo katę, muša mažesnį brolį ar darželio vaikus. Kaip padėti vaikui? Nebarkite ir juolab į vaiko pyktį neatsakykite dar didesniu pykčiu. Nubaudę mušeiką tik dar labiau paaštrinsite padėtį, dar labiau jį įskaudinsite ir nuvilsite. Pasišnekėkite su vaiku, ramiai pasakykite jam, kad jūs suprantate, ką jis dabar išgyvena, ir pasiūlykite ,,bokso“ terapiją. Vaikas gali išlieti susikaupusius blogus jausmus daužydamas pagalvę, nupiešdamas savo pyktį popieriaus lape ir paskui šį suplėšydamas. Jei vaikutis dar nėra tokio amžiaus, kad galėtų kalbėti apie savo jausmus, pažaiskite su juo šeimą: meškutis tėtis, meškutis mama ir mažas meškutis vaikas. Mažyliai patys kurs scenarijų, vaidins nemalonias padėtis ir išlies jausmus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kas gi yra naktinis šlapimo nelaikymas (Enurezė)?

2005-10-22 | Dauguma mamų, kurių vaikai naktimis šlapinasi į lovą, aplanko pediatrus, neurologus, urologus ir kitus gydytojus. Atlikus šlapimo tyrimą ir atmetus vidaus organų susirgimus, problema neišnyksta. Tik tuomet vaikas nukreipiamas pas gydytoją-vaikų ir paauglių psichiatrą. Kiekviena mama su nekantrumu laukia, kada gi pagaliau vaikas pradės prašytis ant puoduko. Jei mažylis nenori ant puoduko sėstis, susidaro papildomų rūpesčių ir šiaip atsiranda įvairiausių nepatogumų… ‘’Mano dukrelei jau 5-eri, o ji vis dar šlapinasi naktimis į lovą, kai draugės dukrelė jau seniai neturi šios problemos. Dieną manoji Irmutė pasiprašo, bet naktimis prisišlapina į lovytę ir dažnai ne po vieną kartą. Išbandžiau viską: ir bariau, ir baudžiau, ir gėdinau. Girdžiau dukrai daug įvairių medikamentų, žolelių, bet nepadėjo. Be to, ir pati Irmutė pradėjo bijoti, jog miegodama neprišlapintų lovos,’’ - guodėsi mama, “visus jau ir gydytojus, ir ekstrasensus aplankiau; ir niekas nepadėjo ( PS.: žmonės kreipiasi drąsiau į kitus gydytojus negu į vaikų psichiatrus, matyt, iš įpratimo ). Ką man daryti?’’ Tėvai į gydytoją-vaikų psichiatrą pagalbos dažniausiai kreipiasi per vėlai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Maitinimo padėtys

2005-10-08 | Žindyti galima įvairiomis padėtimis: sėdint, gulint, stovint, klūpant ant grindų, kai vaikas guli ant lovos. Jei pienas teka lėtai, galima įsitaisyti virš kūdikio. Išmėginkite įvairias padėtis. Maitinimas sėdint. Pirmiausia reikia patogiai įsitaisyti. Žindymas gali trukti iki pusvalandžio. Kuo ilgiau kūdikis žįs, tuo daugiau pasigamins pieno sekančiam maitinimui. Nugara turi tiesiais remtis į atlošą (jei maitinate ant sofos, už nugaros padėkite pagalvių), kojos - plokščia pėda remtis į grindis. Tuomet sumažėja nugaros įtampa ir pagerėja pieno tekėjimas. Jei baldas ant, kurio sėdite yra aukštesnis, po kojomis pasidėkite storą knygą, dėžutę, kaladę. Kad nepavargtų rankos ilgai laikant mažylį, paguldykite jį ant pagalvės, ar kelių, kad kūdikio kūnas atsirastų krūtų lygyje, o nosytė – ties speneliu. Taip įsitaisę galėsite mėgautis vienas kitu. Nelaikykite kūdikio už pakaušio. Jam tai nepatiks ir jis pykdamas, bandys išsilaisvinti. Geriausia galvą prilaikyti ties sprandu. Tuomet galva bus laisva ir panoręs, kūdikis galės paleisti krūtį. Motina laiko kūdikį po ranka.Tokia padėtis tinka dvynukams, esant užblokuotam kanalui, kai kūdikiui sunku paimti krūtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!