LT   EN   RU  
2020 m. spalio 23 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį

2006-03-06 | „LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.). Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (V). Žaliojo Velnio legenda ir Erelio išdavystė

2006-02-27 | Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskr., Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje (netoli Joniškėlio), vidutinio ūkininko šeimoje. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Turėjo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944-aisiais, vasario 16 d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir čia vėl saugojo geležinkelį. Tačiau Jonas Misiūnas labiausiai išgarsėjo pokario metais, kai organizavo Didžiosios kovos partizanų apygardą ir jai vadovavo. Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai sovietų kariuomenė pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime, pas ūkininką Juozą Kupčiūną. Būtent čia pradėjo burti vyrus, pasiryžusius priešintis rusų okupacijai. Yra žinoma, kad Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žaliojo Velnio bunkeriai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mažeikių rajono vorai

2006-02-21 | Vorai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemos gyvenime. Jie sunaikina nemažai įvairių kenkėjų, gali reguliuoti jų kiekį. Tai nariuotakojų tipo gyvūnai, priklausantys voragyvių klasei. Kūnas sudarytas iš dviejų dalių: galvakrūtinės ir pilvelio. Galvakrūtinėje prisitvirtinusios keturios poros kojų, galvos dalyje išsidėsčiusios 4 poros akių, į priekį nukreiptos cheliceros, kuriomis nužudo savo auką. Pilvelio gale yra voratinklinės karputės, pro kurias išskiriamas ore sustingstantis baltyminis siūlas. Iš tokių siūlų vorai nuaudžia voratinklius, į kuriuos papuola medžiojamas grobis, įsirengia savo guolius arba laikinas slėptuves, nusiverpia kiaušinėlių kokoną. Visi vorai – plėšrūnai, savo grobį pagauna arba jį persekiodami, užpuldami iš pasalų arba nuaustais įvairaus dydžio ir formų gaudomaisiais tinklais. Auką nužudo galingais žandais, į kuriuos atsiveria nuodų liaukos. Patelės perėjimo metu dažnai saugo kiaušinių kokoną arba nešioja kartu su savimi. Išsiritę jaunikliai dar kurį laiką būna kartu, bet po to išsibėgioja, užlipa ant aukštesnių augalų, tvorų, krūmų ar medžių ir pradeda savarankišką gyvenimą. Tokie voriukai išleidžia lengvus voratinklinius siūlų rezginius, kuriuos rudenį vėjas išnešioja. Toks rudeninis reiškinys vadinamas “bobų vasara”. Suaugėliai po dauginomosi periodo žūsta.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dailininkas grafikas Algirdas Pakeliūnas

2006-02-21 | Personalinės parodos: dešimtmečio kūrybos apžvalgos paroda Kauno viešojoje bibliotekoje (1976), piešinių, atliktų tušu, paroda ,,Aušros žvaigždė“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (1995), paroda Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje (2002). Svarbiausios grupinės parodos: Kauno dailininkų pavasario paroda Kaune (1966), paroda „Kaunas – mūsų miestas“ Kaune (1968), tarptautinė paroda ,,Tapyba ir grafika muzikoje“ Bydgoščiuje, Lenkijoje (1969), Kauno dailininkų paroda, skirta V. I. Lenino 100-osioms gimimo metinėms, Kaune (1969), Kauno grafikų parodos Vilniuje (1969, 1971), antroji Pabaltijo grafikos trienalė Taline, Estijoje (1971), Kauno dailininkų paroda Kaune (1974), Panevėžio dailininkų pavasario paroda Panevėžyje (1983), paroda ,,Tapyba, grafika, skulptūra ‘99“ Kaune (1999). Interjero ir eksterjero darbai: Elektrėnų jachtklubo bareljefai ,,Neptūnas“, ,,Saulė“, ,,Marių žirgas“, ,,Vėjas“, ,,Žuvys“, ,,Baltosios lelijos“, ,,Burės“ ir kt. (iš viso 12 vnt., medis); Kauno kavinės ,,Liepa“ medžio reljefai ,,Jaunamartė“, ,,Gale lauko toli“, ,,Bitininkai“, ,,Žaliuose gojuose“ (medis, 1970).

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (IV). Dvasinis pasipriešinimas sovietmečio Lietuvoje

2006-02-20 | Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadiname nacionaline idėja, kuri skleidėsi visą XX amžių. Būtina suprasti, kad kiekvienai idėjai reikia laiko išsiskleisti, kad galėtų teikti produktą, tapatų jai pačiai. Žiūrėkite, kaip ilgai ėjo XIX a. Jono Basanavičiaus pagimdyta nacionalinė idėja – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kai prasidėjo Lietuvos, kaip modernios valstybės, formavimasis, kai Juozas Keliuotis išleido „Naująją Romuvą“. Ten buvo labai aiškiai suformuluota, kad esame nacionalistai, bet atviri visiems pasaulio vėjams ir pasiryžę priimti viską, kas ten yra tinkama mums, kas pravartu ir ką turime būtinai panaudoti, kad sustiprintume savo tautą. Kitas klausimas – politiniai šios kultūrinės ideologijos aspektai. Kova dėl to, kas geriau ir teisingiau gali įgyvendinti šią idėją, ir pražudė Lietuvą. 1940 m. tautininkai su Antanu Smetona nepakankamai dėmesio kreipė į socialinę tautos būklę, bet jiems neprikiši to, kad jaunajai kartai neįdiegė, jog ji gyvena Lietuvoje, yra lietuviai ir privalo lietuvių tautą, kaip lygiavertę bei lygiateisę Pasaulio tautą, išreikšti nacionaline valstybe. Tiems, kas pamėgintų man paprieštarauti, pirmiausia nurodyčiau 1941-ųjų sukilimą ir partizaninį karą po Antrojo pasaulinio karo. Tai fenomenai, išreiškiantys lietuviškąją nacionalinės idėjos esmę istorijos sklaidoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (III) – 1949 m. Deklaracija – kelias į Atgimimą

2006-02-13 | 1949 m. vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais? Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasario mėn. susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos. Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Tai, kad šis dokumentas įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Ši valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir t. t. Tačiau kas gi buvo tie pogrindžio valdžios žmonės? Iš kur jie atsirado? Juk jų niekas nedelegavo į kažin kokias aukštas pareigas, niekas už juos nebalsavo atviruose rinkimuose… Todėl čia ir svarstome gana netradicinę situaciją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (II) – Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

2006-02-06 | Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą. Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. 7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t. Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip ir tik kyla dėl šio perdislokavimo. Štai lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai žudė bei terorizavo vietos gyventojus lenkus ir kovėsi tik su Armijos Krajovos (AK) partizanais. Mūsiškiai paprastai apeliuoja į AK analogiškus veiksmus. Ar galima šioje situacijoje rasti kažkokį kompromisą? Tačiau jei mes sutinkame, kad Rytų Lietuva yra ta pati Lietuva, tai kodėl tuomet abejojame, jog mūsų ginkluotosios pajėgos turi teisę ją ginti nuo svetimųjų? Lygiai taip pat savo teisėmis neabejoja ir buvę AK veteranai. Todėl ir nebus niekada vienodo šių įvykių įvertinimo, nepaisant visų susitarimų, gerų kaimyninių santykių ar taikos sutarčių. Tokiais atvejais belieka kalbėti tik faktais. O yra tokių faktų, kurie vieniems patiks, kitiems – ne, kad ir ką kalbėtų abiejų šalių istorikai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės” (I) 1944 m. Sovietinė reokupacija: pasirinkimai

2006-01-31 | 1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja. Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą? Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žemė ir dangus po Rotušės skliautais

2006-01-28 | Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, - pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams. Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, - tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Arklys ir jo ypatybės

2006-01-12 | Daugybė dabar esančių arklių tipų susiformavo per ištisas evoliucijos eras. Seniausi žinomi arkliai gyveno maždaug prieš 60 milijonų metų. Jų aukštis ties gogu tesiekė 25-45 cm. Priekinės šio arklio kojos buvo keturpirštės, o užpakalinės – tik tripirštės. Arkliai evoliucionavo keičiantis klimatui. Dabartinių arklių protėviai buvo visaėdžiai, gyvenantis tropinių miškų prieglobstyje. Keičiantis klimatui vietoj šių miškų atsirado plačios atviros erdvės. Evoliucijos metu arkliai prisitaikė prie jų - tapo žolėdžiais ir pradėjo greitai bėgioti, kad išvengtų plėšrūnų. Kadangi bėgant buvo reikalingas tik vidurinis pirštas, likusieji išoriniai pirštai vis mažėjo. Išnykus išoriniams pirštams kojos apačios kaulai irgi prisitaikė virsdami dabartinių arklių slėsna, besibaigiančia palyginti kieta kanopa. Arkliai pasidarė aukštesni, ilgesniu kaklu, o jų dantys prisitaikė prie naujo maisto. Svarbiausia reikšmę, arklio evoliucijoje, turbūt turėjo klimato pokyčiai, tačiau jo tolesnį vystymąsi labiausiai paveikė žmogus. Vos tik prijaukinęs arklį savoms reikmėms,žmogus veisė ir atrinkinėjo arklius, vystydamas ir stiprindamas naudingas jų savybes. Taip atsirado skirtingi arklių tipai – darbiniai, jojamieji ir nešamieji.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!