LT   EN   RU  
2020 m. birželio 1 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Stambieji žemaitukai

2006-01-04 | Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvos sunkieji

2006-01-03 | Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė "Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija", kuri padidino Brabansonų, Peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m., karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti, iš Olandijos buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti Ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikęs vietos sąlygoms, negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinti 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963m., 2000m., 2001m. iš Švedijos įvežtais Ardėnų veislės eržilais. Lietuvos sunkieji į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip Ardėnų veislės arkliai ir jų mišrūnai. Antroji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1951m.ir leista iki 1996m. Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar kaltas tik istorijos vadovėlis?

2006-01-03 | „Kodėl jaunimas švenčia šv.Valentino dieną, bet nešvenčia Vasario 16-osios?“ „Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei.“ „Reikia prisiminti pavergto proto koncepciją.“ „Jaunimas negyveno ir negyvena uždaroje mokyklos erdvėje. Jo pilietiškumui ugdyti ir ugdytis darė ir daro įtaką šeima, žiniasklaida, bendraamžių sambūriai.“ Tokie ir panašūs klausimai bei teiginiai nuskambėjo pasitarime „Vadovėliai ir pilietinis, tautinis bei patriotinis ugdymas“, kuris metų pradžioje organizuotas Prezidentūroje. „Kalbėsime apie tai, ką turėtume padaryti, kad mokytojui būtų lengviau suformuluoti pilietinio ir tautinio ugdymo užduotis, – sakė pirmininkavusi pasitarimui Respublikos Prezidento patarėja Vaiva Vėbraitė. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įžanginiame žodyje teigė: „Valstybė, patriotizmas, istorija, mokykla – tai temos, kurios vis dažniau aptarinėjamos privačiuose pokalbiuose. Mano nuomone, tai jau pasiekė tokį lygį, kad šiais klausimais neužtenka tik kalbėtis ar tik domėtis. Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jo stoka, netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo?.. Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei, prasidedanti nuo meilės savo kraštui, savo regionui ir jo žmonėms“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Informacija apie Žemaitukų arklių veislę

2006-01-02 | "Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas", - taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais. Žemaitukai - viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, - padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis rašė: "... šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta". Šie ir kiti mūšiai, staigūs manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo plačiai pasklidęs. Dabar žemaitukų likę labai mažai. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad žemaitukai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ne vien priminti apie garbingą Lietuvos praeitį ir nacionalinio genofondo savitumą, bet būti ir viena iš labiausiai naudojamų arklių veislių vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipoterapijai, turizmui ir t.t.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žemaitukų arklių augintojų asociacija

2006-01-01 | Žemaitukų arklių augintojų asociacija yra savanoriška, savarankiška, ne pelno organizacija, apjungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius Žemaitukų veislės arklius, bei šios srities specialistus. Asociacija įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Ji užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu. 2004 04 05 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.100 asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, t.y. veda Žemaitukų arklių registrą ir kilmės knygą, tvarko veislinių arklių apskaitą, išduoda kilmės sertifikatus, rekomendacijas, rengia veislės išsaugojimo, selekcines programas, vykdo arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus-varžybas, populiarina veislę įvairiuose leidiniuose ir organizacinėmis priemonėmis koordinuoja veislinių Žemaitukų augintojų darbą, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja visuomenę apie Žemaitukų išsaugojimo reikšmę. XXI a. vis labiau populiarėja turizmas, gydomasis jojimas, vaikų žirginis sportas, pramogos, todėl universaliems, elegantiškiems ir tvirtiems Žemaitukams atsiveria plačios perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač svarbu, kad Žemaitukai galės pasitarnauti užimant mokyklinio amžiaus vaikus, ugdant jų fizines ir dvasines savybes, rengiant Lietuvos žirginio sporto pamainą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Buvęs kaunietis pasuko į nepelningą verslą

2005-12-31 | Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas - netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas "Maršalka Čiupurna", nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis - posūkis į skulptūrą.
Pirmas didelis darbas Kėdainiuose - Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje "Kristus, laiminantis sūnų paklydėlį" (1995 m.). Jį laiko vienu iš geriausių savo darbų. Tie metai buvo įsidėmėtini tuo, kad Julius buvo pakviestas į Daniją ten daryti monumentaliąją medžio skulptūrą. Danai jau buvo primiršę savo medžio skulptūrų tradiciją. Jie įvertinę Juliaus darbus labai neblogai, kaip sako, geriau negu jie patys tikėjosi. Ir dabar kasmet Julius kartu su žmona, kuriai labai dėkingas už jo kūrybos palaikymą ir kuri pati jau netgi tapo skulptore, ten vyksta. Danijoje jau stovi apie 45 Juliaus skulptūros. Julius yra dalyvavęs negeriame tarptautiniame medžio drožėjų simpoziume, kai kuriuos net organizavęs ar padėjęs organizuoti, kaip Šeteniuose, C. Milošo gimtinėje. Arba paskutinis - tiesa, tai buvo respublikinis simpoziumas, jau šiais metais, kai medžio drožėjai darė skulptūras, pastatytas Kėdainiuose, Smilgos upelio pakrantėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Namuose - katė

2005-12-02 | Apie kates išleista nemažai literatūros, tačiau naujausia ir bene įdomiausia - švedų autorės Ullos Barvefjord knyga "Viskas apie kates". Kai kurios didžiosios religijos, pavyzdžiui, budizmas, šiuos gyvūnus skelbia šventais, nes jie mato tamsoje, todėl gali atbaidyti piktąsias dvasias. Palankiai apie kates atsiliepia ir islamo išpažinėjai. Psichologai seniai pastebėjo, kad šeimose, kuriose laikoma mažesniųjų žmogaus brolių, vaikai užauga švelnesni, silpnesniam jautresni. Tokie kieme pagauto gyvūno tikrai nekankins, nelaužys uodegų ar kitaip "žaisdami" nežudys. Stebėdami, kaip vaikai elgiasi su gyvūnais, JAV mokslininkai nustato, ar vaikai priklauso smurtininkų rizikos grupei. Šiuo atžvilgiu svarbūs net pirmieji kūdikio metai, nes tokiu metu sugeriami pirmieji įspūdžiai ir formuojasi supratimas apie švelnumą šalia esančiai būtybei. Katės ir vaikai puikiai sugyvena, jeigu pastarieji išmoksta paisyti keturkojų draugų poreikių. Pavyzdžiui, netampyti jų už uodegų, nes katės puikiai sugeba apsiginti. Nors, anot autorių, yra kačių, kurios viską iškenčia, bet tada "atsigroja" kitaip - gali pradėti bet kur šlapintis. Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katės, šuns ar kito kailinio gyvūno namuose nelaikysi. Specialistai net pataria išsiaiškinti, ar nėra alergiški ne tik šeimos nariai, bet ir jūsų draugai, giminės.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) I dalis

2005-11-26 | Savisaugos (savigynos) organizacinius darinius kurti pradėta nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Iki 1943 m. rudens jie neturėjo ryškesnių organizacinių kontūrų ir nebuvo paplitę. 1943 m. rudenį, išplitus sovietiniam, arba raudonajam (šie terminai straipsnyje vartojami kaip sinonimai), partizanų sąjūdžiui, Lietuvoje susikūrė vadinamieji vietinės savisaugos būriai – vietinė ginkluota savisauga, ypač paplitusi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vietinė savisauga (savigyna) buvo okupantų vokiečių, lietuvių savivaldos, nacionalinio antinacinio pogrindžio sutapusių (kartu skirtingų ir net priešiškų) tikslų bei interesų rezultatas. Jos istorijos klausimai susiję su antisovietiniu pasipriešinimu, realiu, tikru ar tariamu (formaliu) bendradarbiavimu su okupantais, sovietinio ginkluoto pogrindžio represine, nusikalstama veikla. Politine prasme – tai Lietuvos žmonių (ypač valstietijos) santykio su dviem okupantais – nacių ir sovietų, problema. Apskritai Lietuvos gyventojų savisauga buvo savitas, specifinis, sudėtingas nacių Vokietijos okupacijos metų realijų istorijos reiškinys. Deja, iki šiol jo istorija nežinoma, nutylėta, labai politizuota. Vietinė savisauga kūrėsi ir veikė nepaisant įtakingo visuomenėje nacionalinio antinacinio pogrindžio neigiamo jos atžvilgiu nusistatymo, kurį lėmė neginkluoto (pasyvaus) pasipriešinimo taktika ir politinės laikysenos nuostatos nerizikuoti tautos egzistencija, vengti aukų, nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti represijas, „neiti“ nei už nacionalsocializmą, nei už bolševizmą, nedaryti nieko, kas būtų naudinga abiem Lietuvos priešams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) II dalis

2005-11-25 | Iš visų sovietinės memuarinės literatūros knygų galima išskirti A. Barausko atsiminimus. A. Barauskas (Margirio būrio vadas, LKP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto žvalgybos skyriaus viršininkas) kaimų savisaugos tematikai skyrė palyginti daug dėmesio, pateikė gan tikroviškų duomenų apie partizanų padėtį Rūdninkų girioje, priežastis, lėmusias ir aštrinusias jų ginkluotus konfliktus su kaimų savisauga. A. Barauskas buvo visiškai teisus, rašydamas apie „duonos“ ir ginklų klausimą, kaip „didžiąją problemą“. Iš tikrųjų, Rūdninkų girioje daugėjant partizanų, jiems dažnai grėsė badas. Nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. pavasario (balandžio pradžios) į girią padėti Genriko Zimano partizanams ir apskritai Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) būriams visoje Lietuvoje iš sovietinio užnugario neatskrido nė vienas lėktuvas su ginklais ir šaudmenimis. Iš autoriaus atsiminimų matyti, kad savisauga buvo visur paplitusi (tai gal net perdėta): 1943 m. rudenį pagalbiniai policijos būriai visą Rūdninkų girią apsupo „ugnies žiedu“, visuose aplinkiniuose kaimuose sudaryti savisaugos būriai. Autorius nušvietė partizanų ginkluotus susidūrimus su savisaugininkų kaimais, daugiausia su Daržininkais (Valkininkų vlsč.). Rašydamas apie įvykius ir neminėdamas datų stengėsi sudaryti iliuziją, jog su Daržininkų savisauga susidorota lengvai ir greitai, atvykus į Rūdninkų girią 1943 m. rudenį. (Iš tikrųjų šis kaimas nuginkluotas tik 1944 m. gegužės pabaigoje.)

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) III dalis

2005-11-24 | Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios karinės jėgos, kuri galėtų kovoti su atsilikusiais nuo savo dalinių, bandžiusiais priešintis ar paprasčiausiai plėšikavusiais raudonarmiečiais, sumaišties sąlygomis suaktyvėjusiais kriminaliniais elementais, palaikyti krašte tvarką ir rimtį. Krašto apsaugą vykdančios struktūros iš pradžių kūrėsi stichiškai, vokiečiai šio proceso neinicijavo ir nekontroliavo. Įmonių bei įstaigų, visuomeninio ir gyventojų turto apsauga buvo stichiškai susikūrusių 1941 m. Birželio sukilėlių būrių veiklos sudedamoji dalis; kūrėsi ir specialūs jų padaliniai – apsaugos (gynybos) būriai, sudaryti iš įmonių ir įstaigų darbininkų bei tarnautojų, kariškių, studentų ir moksleivių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!