LT   EN   RU  
2020 m. gruodžio 5 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) IV dalis

2005-11-23 | Kovai su „diversantų ir teroristų gaujomis“ valsčiuose ir seniūnijose turėjo būti organizuota apsaugos tarnyba (apsaugos grupės). Organizaciniu atžvilgiu jos neturėjo būti sudedamąja apskričių apsaugos būrių dalimi, tik reikalui esant „kooptuojamos“ jiems į talką. Tarnyba apsaugos grupėse skelbta „garbės tarnyba“, joms numatytas viešosios tvarkos pagalbinės policijos, priklausomos nuo lietuvių policijos nuovadų viešininkų, statusas. Į valsčių ir seniūnijų apsaugos grupes turėjo būti priimami „savanoriai ūkininkai, rimti, blaivūs, visiškai patikimi, teismo nebausti, sveiki ir ne vyresni kaip 45 metų amžiaus, tarnavę Lietuvos kariuomenėje arba viešosios tvarkos policijoje“. Apsaugos grupių nariai turėjo būti apginkluoti šautuvais ir 45–90 šovinių. Apsauginių pareigas jie turėjo eiti dirbdami „nuolatinį darbą“, negaudami jokio atlyginimo, dėvėdami civilinę aprangą (tik sužeisti ir netekę darbingumo turėjo gauti karišką pensiją, žuvusieji laidojami valdžios lėšomis). Apsauginiai ant kairės rankos privalėjo nešioti žalią raištį su užrašu „Pagelbinė policija.“ ir valdžios antspaudu. Kiekvienoje seniūnijoje apsaugos grupes turėjo sudaryti 5–10 vyrų. Be to, visuose valsčiuose turėjo veikti atskiros 15-os vyrų apsaugos grupės, tiesiogiai pavaldžios policijos nuovadų viršininkams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuva Antrajame pasauliniame kare

2005-11-22 | Žinomas istorizmo cinizmas, kad didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukia tie istorijos momentai, kurie yra susiję su maksimaliomis žmogiškų galių įtampomis bei sąnaudomis – karai, revoliucijos, perversmai, užkariavimai ir pan. Nepaisant to, kad tie momentai dažniausiai reiškia masines žmonių žūtis bei tragedijas. Lietuvos istorijoje toks momentas yra Antrasis pasaulinis karas, bet nušviestas jis kol kas aiškiai nepakankamai. Tai nereiškia, kad tai temai apskritai būtų trūkę dėmesio – jo kai kuriais atžvilgiais net perdaug. Tačiau, kai tas dėmesys įgaudavo tendenciją virsti istorinėmis studijomis, paprastai būdavo galima konstatuoti, kad jos neišsamios, tendencingos, jose daug stereotipų kompleksų. Jeigu turėsime omeny lietuvių istorikus, kuriems objektyviai dabar tenka atstovauti Lietuvos istorijos mokslą, tai šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad jiems moralinius bei metodologinius sunkumus sąlygojo iš esmės trys aplinkybės. Pirma aplinkybė būtų ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tiksliau, per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinti žydai kaip istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis ir, kad tame sunaikinime dalyvavo ir lietuviai, kaip kita istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis. Jeigu prie tos tragedijos, vadinamos holokaustu, dar pridėsime lenkų bei vokiečių – vėlgi istorinių Lietuvos etnokultūrų – eliminavimą, tai susidursime su reiškiniu – arba kitaip įvardijant – su prielaida, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar vienas karas – karas tarp tautų, tarp piliečių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Palanga – kurortas, pasienio ir pajūrio miestas

2005-11-12 | Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno - senovinės pagoniškojo kulto vietos - papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vladas Žulkus "Palangos praeities paminklų tyrinėjimas"

2005-11-12 | Iki mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio Palangoje archeologinių paminklai nebuvo tyrinėti, nors apie juos ar atskirus Palangoje ir jos apylinkėse randamus senovinius daiktus buvo žinoma. Dar L. Jucevičius XIX a. viduryje mini didelius “kareivių kapus” Palangos apylinkėse, o ir pačioje Palangoje jis, atrodo, rado supiltus senovės kapus - bene bus tai tariami kapai kopose į rytus nuo Naglio kalno arba kapai Baltijos aikštėje? Apie radinius iš Baltijos aikštės 1870 m. rašė kunigas Barkauskas: “1858 m. pildami bulbes į rusį Palangėnai atkasė kasžin kokią jūdmeną, <...> kuri tai buvo rudis, apdengianti pavidalą ieties ar bardisziaus, toliaus-gi žiurinėdami atrado tris bronzinius piningus, apvalius; vienas isz tu piningu gerai iszsilaikė ir turėjo ant vienos pusės antraszą Oratio, o ant kitos buvo paveikslas ir vardas Antonino Pijaus; kitu du piningu jau buvo labai nu laiko nusidėvėjusiu, vienas turėjo antraszą Septimus Severus, o ant antro beveik kelios raidės bebuvo pažimios;”. Tas monetas iš kažkokio tai žmogaus norėjo atpirkti kunigas, bet nesuderėjus dėl kainos, Palangoje rastos senienos iškeliavo į Lenkiją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vladas Žulkus: „ Palangiškiai pagonys“

2005-11-12 | ršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Archeologai žino nemažai pavyzdžių iš baltų žemių kai alkvietės buvo įrengiamos pačiuose piliakalniuose. Atskirai įrengti alkai dažniausiai būdavo kalvų, ežerų ar upių pakrančių kyšuliuose, pusiasaliuose, nuošalesnės prie vandens esančiose vietose. Šalia Eketės piliakalnio (Klaipėdos apylinkės) , gyvenvietės pakraštyje, yra buvęs alkas, įrengtas didelėje apskritoje kalvoje. Šventvietės būdavo ir šalia labai nedidelių pilaičių bei gyvenviečių. Purmaliuose prie Klaipėdos, Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas, kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute. Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno. Alkai, šventvietės buvo vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu, bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų pasauliu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių - Saulės ir Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio pranašysčių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Seniausios miesto užuomazgos

2005-11-12 | Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X - XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas. X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. - XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Kiek žmonių gyveno viduramžių Palangoje?

2005-11-12 | Gali pasirodyti, kad vikingų laikais Palangoje gyvenimas virte virė - juk jau rastos bent keturios vienu laiku gyvavusios gyvenvietės. Pamėginkime nustatyti, kiek gyventojų būta Palangoje apie 950 metus. Tiksliausiai tai įmanoma turint pilnai ištirtus kapinynus su žinomu visų mirusiųjų amžiumi ir lytimi. Palangoje taip nėra - VIII - XIII a. kapinynas yra apnaikintas ir ne iki galo iškasinėtas, VIII - X a. kapuose kaulai visai sunykę, o nuo X a. mirusieji buvo deginami. Kapų skaičiai, kuriuos žinome yra “sumažinti”. Šiuo metu X a. yra skiriami 136 kapai. Plinkaigalio V - VI a. kapinyno medžiaga remiantis populiacijos dydis buvo tiksliai apskaičiuotas, ten per vieną šimtmetį buvo palaidota apie 180 žmonių ir tai atitiko 40 - 60 žmonių, arba 5-8 šeimų gyvenvietę. Taip skaičiuojan, turint omenyje nepilnai ištirtus kapus, išeitų, kad Palangos pietinėje gyvenvietėje apie 950 metus irgi gyveno tik 40-60 žmonių. Skaičiuoti pagal pastatus rastus pietinėje gyvenvietėje nepatikima, nes ji dar mažai kasinėta. Jos plotas yra apie 7 ha, jei vidurys buvo beveik tuščias, tai apstatytas plotas galėjo sudaryti apie 5 ha.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip buvo prekiaujama Palangoje?

2005-11-12 | Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai - Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai - Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia, matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė. Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Palangiškių ūkis ir bendruomenė

2005-11-12 | Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę. VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti, ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą. X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mėguvos galingieji ir jų valdos

2005-11-12 | Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės - administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai. Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. - X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!