LT   EN   RU  
2020 m. birželio 1 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS (R. Pavilionis)

2005-11-12 | Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai"; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. ." Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

BERTRANAS RASELAS (B. Kuzmickas)

2005-11-12 | B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas" (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz", Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos" („The Problems of Philosophy", New York, 1912), „Matematikos principai" („Principia Mathematica", t. 1— 3, Cambridge, 1910—1913, parašyta kartu su A. N. Vaithedu), „Išorinio pasaulio pažinimas" („Our Knowledge of the External World", London, 1914) ir kitus. 1916 m. už pacifistinę propagandą buvo atleistas iš darbo, o 1918 m. šešeriems mėnesiams įkalintas. 1919 m. atgauna teisę dirbti universitete, tačiau atsisako ten grįžti ir iki 1930 m. gyvena, skaitydamas viešas paskaitas ir rašydamas knygas moralės, auklėjimo, religijos, filosofijos klausimais. Dirba pedagoginį darbą, įsteigia eksperimentinę mokyklą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

EDMUNDAS HUSERLIS (B. Kuzmickas)

2005-11-12 | E. Huserlis (Husserl) — vokiečių filosofas, žymiausias fenomenologijos atstovas. Gimė 1859 m. balandžio 9 d. Prostejove (Prossnitz), Čekoslovakijoje. 1876—1883 m. Leipcigo, Berlyno, Vienos universitetuose studijavo matematiką ir fiziką, buvo žymaus matematiko K. Vajerštraso (Weierstrass, 1815—1897) asistentas, labai domėjosi filosofija ir logika. 1884—1886 m. Vienos universitete klausė Franco Brentano (Brentano, 1838—1917) filosofijos paskaitų, dariusių jam, kaip filosofui, lemiamą poveikį. 1887—1901 m. dėstė Halės universitete, kur parašė pirmą tomą „Aritmetikos filosofijos" („Philosophie der Aritmetik", Bd. L, 1891) ir du tomus „Loginių tyrinėjimų" („Logische Untersuchungen", Bd. 1—2., 1900—1901). 1901—1916 m., dirbdamas Getingeno universitete, parašė „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjų" pirmą tomą („Ideen zu einer reinen Phanomenologie und phanomenologischen Philosophie", Bd. L, 1913). 1916—1929 m. dirbo Freiburgo universitete. 1939 m. mirė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

VILJAMAS DŽEIMSAS (B. Genzelis)

2005-11-12 | Iki XIX a. pabaigos JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Jose rasdavo atgarsį tik viena kita Vakarų Europoje paplitusi filosofinė sistema. Tai betarpiškai susiję su Amerikos kultūros specifika. Gyventojų skaičius krašte didėjo daugiausia emigrantų sąskaita. Jie atvykdavo su savo papročiais, religiniais įsitikinimais. Amerikiečių nacija dar nebuvo susiformavusi. Amerikoje gyveno įvairios tautos. Tik XIX a. prasidėjo spartus tų tautų susiliejimas į vieną naciją — amerikiečius su dominuojančiu anglosaksišku kultūros primatu,— formavosi naujas amerikiečių „gyvenimo būdas" (kaubojus išstūmė verslo žmonės). Žodžiu, išaugo veržlus Amerikos kapitalisto tipas su savita mąstysena, elgesio normomis, kuriam svarbiausia — biznis. JAV tampa išsivysčiusia kapitalistine šalimi, rimta Europos konkurente. Tai išugdė mokslo poreikį. JAV steigiasi mokslo įstaigos, daugelis amerikiečių išvyksta studijuoti į Europą, Europos mokslininkai viliojami į Ameriką. Amerikiečiai godžiai sekė Europos mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, ypač artima jiems buvo Anglija. Tuo metu Anglijoje tvirtus pamatus turėjo gamtos mokslai [ir C. Darvinas (Darwin, 1809—1882), ir T. Hakslis (Huxley, 1825—1895) buvo anglai], gilias šaknis įleido pozityvizmas, buvo ugdomas religinis tolerantiškumas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

SIORENAS KJIRKEGARDAS (J. Repšys)

2005-11-12 | S. Kjirkegoro (Kierkegaard), XIX a. danų religinio mąstytojo, likimas filosofijos istorijoje susiklostė gana savotiškai. Kol buvo gyvas, jis, kaip filosofas, nebuvo žinomas ne tik Europoje, bet ir pačioje Danijoje. Amžininkai jį žinojo daugiau kaip talentingą religinio pobūdžio rašytoją. Pradedant mūsų amžiaus 3-ju dešimtmečiu, S. Kjirkegoro idėjos tartum naujai atgimsta egzistencialistinėje filosofijoje. Jo veikalai verčiami beveik į visas pagrindines pasaulio kalbas . Ne tik kūryba, bet ir jo asmeninis gyvenimas pasidaro daugybės studijų objektu. Jo kūryba ir gyvenimu domisi egzistencialistai, froidistai, protestantai ir katalikai. Kuo galima paaiškinti šį gana pavėluotą susidomėjimą S. Kjirke- goro filosofinėmis idėjomis? Apibūdindami jo pažiūras tik kaip iracionalistinę ir egzistencinę ; reakciją prieš Hegelio filosofinę sistemą , mes negalėsime bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą. Be abejonės, S. Kjirkegoras yra ir antihegelininkas, ir vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų. Tačiau neaišku, kodėl antihegelizmas ir vadinamasis „egzistencinis mąstymo būdas" tapo tokie reikšmingi buržuazinio pasaulio dvasinėje kultūroje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

OGIUSTAS KONTAS (B. Kuzmickas)

2005-11-12 | Prancūzų filosofas ir sociologas, pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte) gimė 1798 m. sausio 19 d. pietinėje Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) vietovėje, valdininko šeimoje. Baigęs vietinį licėjų, Paryžiaus Politechnikos mokykloje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją. 1818—1824 m. buvo didžiojo socialistoutopisto K. SenSimono (Saint-Simon, 1760—1825), iš kurio perėmė kai kurias idėjas, asmeniniu sekretoriumi. 1826 m. O. Kontas pirmą kartą privačiai išdėstė savo pozityviosios filosofijos pagrindus. Po to (persirgęs psichine liga) Politechnikos mokykloje dirbo egzaminatoriumi, vystė ir propagavo savo filosofiją. 1842 m. jis užbaigė savo svarbiausią šešių tomų veikalą ,,Pozityviosios filosofijos kursas" („Cours de philosophie positive"). 1848—1849 m. prancūzų buržuazinės-demokratinės revoliucijos metu O. Kontas kvietė proletariatą atsisakyti revoliucinių siekimų ir priimti pozityviąją filosofiją. 1851—1854 m. jis parašė „Pozityviosios politikos sistemą" („Systeme de politique positive", v. 1—4), 1856 m.— „Pozityviosios logikos sistemą" („Systeme de logique positive"). Mirė 1857 m.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

GEORGAS HEGELIS (K. Rickevičiūtė)

2005-11-12 | G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Imanuelis Kantas

2005-11-12 | I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bus supaprastinta skyryba ir rašyba arba Neūžauga ąžuolas pavirs neužauga ažuolu

2005-09-04 | Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė sako, kad vasarą darbo grupė baigė rengti kai kurių skyrybos taisyklių pakeitimo projektą. “Teko nemažai važinėti po Lietuvą, bendrauti su mokytojais ir mokiniais. Daugelis tvirtino, kad reikia keisti skyrybos taisykles”, - kodėl imtasi tokio projekto, aiškino I.Smetonienė. Pagal parengtą projektą, skyryba bus skirstoma į privalomąją bei tokią, kai žodžių junginio skyrimas arba neskyrimas nelaikomas klaida. “Trečiąją dalį sudaro tokia skyryba, kuri yra asmeninis autoriaus reikalas”, - sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė. Pripažįstama, kad rengiamiems skyrybos taisyklių pakeitimams prieštarauja nemažai akademinės bendruomenės narių, mokytojų. “Jie pateikia pagrindinį argumentą: aš išmokau, tegul mokosi ir kiti”, - sakė I.Smetonienė. Pastaruoju metu išleistose sintaksės knygose skyrybos taisyklių gerokai padaugėjo, o tai, anot I.Smetonienės, negatyvus dalykas, nes kiekvienam atvejui sugalvojama atskira taisyklė. Vytauto Didžiojo universiteto docentė Virginija Vasiliauskienė taip pat įsitikinusi, kad būtina supaprastinti lietuvių kalbą. “Reformų reikia ne tradicinei, mokyklinei sintaksei. Manau, kad visų pirma lietuvių kalba turėtų būti moderniai aprašyta moksliniuose darbuose ir vadovėliuose, - įsitikinusi docentė. - Dabar susiklostė tokia situacija, kai studentai nesuvokia paprasčiausių dalykų - sakinio struktūros ir pan. Kaip jie gali rašyti kablelius?”

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Šunų veislės: Airių terjeras

2005-08-18 | Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus. Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo. Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!