LT   EN   RU  
2020 m. birželio 1 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Dzūkijos (Dainavos) geležiniai kryžiai

2004-10-16 | Aukštaitijos ir Dzūkijos bent jau mediniai kryžiai gerokai skyrėsi vieni nuo kitų. Tą pastebėjo ir A. Rūkštelė. Čia, Dzūkijoje, jo žodžiais tariant, rutuliojosi visai kito tipo kryžiai. Juose mėgstami vaizduoti Kristaus kankinimo įrankiai ir kita religinė atributika. Dažnai naudojama karpyta skarda, dengianti kartais medinį Nukryžiuotąjį, kartais metalinį krucifiksą. Ne visiems Dzūkijos kryžiams būdingi iš kryžmos centro sklindantys spinduliai, o ir tie, kurie juos turi, dažnai ornamentuoti gana kukliai. Ir visgi A. Rūkštelė pagrįstai iš kitų išlikusių tradicinių šio krašto kryžių puošybos elementų nurodė jų geležines viršūnes. Jų formos esančios panašios į Aukštaitijos kryžių ir Žemaitijos koplytėlių geležines užbaigas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Klaipėdos krašto geležiniai kryžiai

2004-10-16 | Prie bene ankstyviausių tautinių paminklų reikia priskirti įvairių pavidalų antkapinius paminklus - stulpus-stelas, vadinamuosius krikštus (krikštužėlius, krikštelius), kuriuos dar ikikrikščioniškoje epochoje (o ir vėliau, net iki pat mūsų laikų) statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje. J. Basanavičius kadaise manė, jog tai padėsią vėlei lengviau atsikelti, nes ji turėsianti į ką įsitverti. Krikštai esą ir buvusi toji vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi, stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavusios vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi, tobulėjo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

LII: Archeologijos skyrius

2004-10-12 | 1941 m. balandžio mėn. įkūrus Mokslų Akademijos Istorijos ir archeologijos institutą, organizuojant archeologijos skyrių bei Mokslų akademijai perduodant Vilniaus universiteto Archeologijos ir Etnografijos muziejus daug padirbėjo dr. J. Puzinas. Dr. J. Puzinas iki 1943 m. rengė dar tebeveikusio Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos poskyrio veiklos organizavimo dokumentus. Pokario metais Lietuvos Istorijos institute, organizuojant archeologų darbą, dirbo Pr. Kulikauskas. 1952 m. Lietuvos Istorijos institutą sujungus su Teisės institutu, buvo sudarytas Archeologijos–etnografijos sektorius, kuriam vadovavo dr. Pr. Kulikauskas. 1962 m. spalio mėn. buvo suformuotas atskiras Archeologijos sektorius, kuriam iki 1987 m. vadovavo dr. A. Tautavičius. Nuo 1987 iki 1994 m. Archeologijos skyriui vadovavo dr. V. Kazakevičius, o po jo iki 1999 m. - dr. G. Zabiela. Šiuo metu Archeologijos skyriaus vadovu yra habil. dr. A. Girininkas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vilniaus Universiteto BA studijų programos: Archeologija

2004-10-12 | Archeologijos katedra yra suformavusi savarankišką bakalaurinę ir magistrinę studijų programą. Archeologijos studijos vyksta keliais etapais - ketverių metų bakalauro studijos ir dviejų metų magistrantūra. Baigę magistro studijas, gabiausi studentai gali tęsti studijas doktorantūroje. Studijų programos tikslas - rengti aukštos kvalifikacijos, plataus humanitarinio išsilavinimo archeologus, reikalingus Lietuvos kultūros sitemai. Absolventai galės dirbti mokslo ir studijų institucijose (Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje, aukštųjų mokyklų katedrose, kur dėstoma ir tiriama Lietuvos proistorė ir archeologija; muziejuose, kur yra archeologijos, numizmatikos ar bendrieji istorijos skyriai; paminklosaugos sitemoje (Kultūros vertybių apsaugos departamente ir jo padalinuose, savivaldybių paminklotvarkos skyriuose); kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo centruose.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“

2004-10-12 | Jau daugiau nei dešimtmetį Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai tiria Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritoriją. Pilies sienos, bokštai, rūmai, bažnyčios ir kiti pastatai buvo remontuojami, perstatomi po gaisrų ar keičiantis jų šeimininkams, pritaikant juos prie naujų šeimininkų skonio ir reikalavimų. Žemutinės pilies teritorijoje susidarė 6-8 metrų nepaprastai turtingas radiniais kultūrinis sluoksnis. Žemutinės pilies teritorijoje susidarė 6-8 metrų nepaprastai turtingas radiniais kultūrinis sluoksnis. Dirbdami kartu su Habil. dr. Adolfu Tautavičiumi, Habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi, Dr. Napoleonu Kitkausku mūsų jaunesnės kartos tyrėjai sukaupė nemažą patirtį. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ laimėjo konkursą atlikti ir koordinuoti tyrimo darbus įgyvendinant Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmų Žemutinėje pilyje atkūrimo projektą. Dr. N. Kitkauskas paskirtas Projekto moksliniu vadovu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Matematikai virtualią realybę paverčia tikrove

2004-10-12 | Birželio 3-4 d. Vilniaus Gedimino technikos universitete vyko 4-oji tarptautinė konferencija "Matematinis modeliavimas ir analizė – 99", kurioje pranešimus skaitė Lietuvos, Anglijos, Baltarusijos, Danijos, Estijos, JAV, Latvijos, Norvegijos, Švedijos, Rusijos ir kitų šalių matematikai bei informatikai. Plenariniuose posėdžiuose ir 4 sekcijose perskaityta apie 60 pranešimų. Juose nagrinėtos matematinio modeliavimo, diferencialinių lygčių, informatikos ir skaičiavimo matematikos problemos. Šioje konferencijoje pirmą kartą veikė Lygiagrečiųjų algoritmų sekcija, joje perskaityti 7 pranešimai. VGTU Lygiagrečiųjų skaičiavimų centre vyko seminaras, kuriam vadovavo Danijos technikos universiteto ir Superkompiuterių centro mokslininkai prof. V. Barker ir prof. J. Wasniewski. Konferenciją organizavo trys svarbiausi Lietuvos matematikos centrai: Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus universitetai, o parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų rėmimo fondas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvoje užfiksuotas 4 balų stiprumo žemės drebėjimas

2004-09-21 | Antradienį po pietų kai kur Lietuvoje užfiksuotas žemės drebėjimas. Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus Juozas Mockevičius BNS sakė, kad Ignalinos atominės elektrinės seisminė 14 val. 05 min. stotis užfiksavo 4 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. „Mūsų platumoms tai buvo stiprus požeminis smūgis“, - sakė J.Mockevičius. Ignalinos AE atstovai BNS teigė, kad požeminis smūgis nesutrikdė jėgainės darbo. Atominėje elektrinėje dabar 1300 megavatų galia veikia vienas iš dviejų reaktorių. Antrajame atliekamas planinis remontas. Anot J.Mockevičiaus, žemės drebėjimas buvo juntamas visoje Lietuvoje, bet nevienodai - labiausiai jis jautėsi Klaipėdos krašte. Klaipėdos jūrų uosto kapitonas Viktoras Lukoševičius BNS sakė, kad požeminis smūgis uosto darbo nesutrikdė, laivai išplaukia iš uosto ir įplaukia į jį pagal grafiką. Žemės drebėjimo epicentras buvo Kaliningrado srityje, sausumoje. Jis užfiksuotas taip pat kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje bei Austrijoje. Aukščiausio Lietuvoje pastato - radijo ir televizijos bokšto Vilniuje tarnybų darbuotojai teigė žemės drebėjimo nepajutę. Kitame aukštame pastate Vilniuje - verslo centro „Europa“ viršutiniame 30-ajame aukšte įsikūrusios bendrovės „Hanner“ darbuotojai žemės drebėjimo taip pat nepajuto.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Bendrinė kalba

2004-09-04 | Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas, c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos. Rašytinės išraiškos dominavimu galima paaiškinti net tokias bendrinei kalbai būdingas ypatybes, kaip polinkį į archajiškesnes, ilgesnes formas ir didesnį jos sintaksės, ypač žodžių tvarkos organizuotumą. Visa tai paprastai atsiranda todėl, kad rašte prozodinės kalbos ypatybės – kirčiai, priegaidės ir ypač sakinio intonacija – praktiškai neatsispindi. Pavyzdžiui, jeigu bendrinėje kalboje vartotume zanavykiškus vietininkus upė, saulė, kurie tarmėje nekirčiuotame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę ir tuo skiriasi nuo vardininko formų, turinčių tvirtagalę priegaidę, gautume homoformų konfliktą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dar kelios mintys dėl bendrinės kalbos kodifikacijos

2004-09-04 | Mūsų visuomenės plačiai skaitomo leidinio „Kalbos kultūra“ 43 numeryje pasirodė stambus P. Kniūkštos ir V. Vitkausko straipsnis „Kalbos kultūros pagrindai ir jų taikymo praktika“, kuriame mėginama savaip interpretuoti kai kuriuos bendrinės kalbos teorijos dalykus, taip pat pateisinti vieną kitą naujesnį kalbos reiškinį, kurio netaisyklingumas lyg ir nebekėlė jokių abejonių. Straipsnis parašytas labai agresyviu poleminiu tonu, rodančiu, kad autorių tikslas yra sužadinti smarkesnį ginčą, verste priversti kalbininkus dar kartą pamąstyti apie bendrinės kalbos teorinius pagrindus, apie tolesnius jos plėtojimo kelius. Tai paskatino ir mus pasakyti vieną kitą mintį dėl straipsnyje svarstomų dalykų. Reikia iš karto sutikti su autoriais dėl kurių ne kurių konkrečių bendrinės kalbos reiškinių traktavimo. Mums visiškai aišku, kad norminimai bei taisymai, siaurinantys bendrinės kalbos raiškos galimybes, spraudžiantys ją į visokias Prokrusto lovas, griaunantys jos subtilumą, negali būti priimtini. Taip pat sutinkame, kad leidiniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, o ypač studentams, neturėtų būti vietos visokiems eksperimentams, polemikoms, patetikai, kad juose nederėtų remtis plačiau neaprobuotomis kalbos mokslo hipotezėmis. Priešingai, tokie darbai turėtų ugdyti pagarbą ir net pietizmą bendrinės kalbos tradicijoms ir norminamojo pobūdžio veikalams. Bendrinės kalbos normos yra ne matematiškai įrodomos mokslo tiesos, o vertybės, ir jos gali tvirtai laikytis tik tada, kai kalbinė bendruomenė gerbia tradicijas ir žymiausių kalbos normų bei norminamųjų veikalų autoritetą. Griaudami šį autoritetą, mes nejučiom, norėdami to ar nenorėdami, prisidedame prie visuomenės nihilizmo ir abejingumo kalbos kultūrai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija

2004-09-04 | Norma nėra specifinė bendrinės (literatūrinės) kalbos ypatybė. Normas, kaip tam tikrą kalbos priemonių ir įgūdžių visumą, turi kiekviena kalba ir tarmė, nesvarbu, ar kas yra mėginęs sąmoningai reguliuoti jos raidą, ar ne. Imkime kurią norime stipresnę, mažiau kitų kalbų paveiktą lietuvių kalbos tarmę, – ir pamatysime, kad visi jos lygmenys – fonetika, gramatika, leksika, netgi tam tikra prasme ir stilistika – yra tvarkomi griežtų nerašytų įstatymų. Taigi norma nėra specifinė bendrinės kalbos ypatybė, jos skiriamasis požymis. Skiriasi tik pats normos pobūdis ir kalbos vartotojų pažiūra į ją. Kaip žinoma, bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Buitiniai dialogai, kuriais iš esmės tenkinasi tarmės, tesudaro vieną iš nežymių jos funkcijų. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Tokio tipo kalboje situacijos ir kontekstas beveik netenka reikšmės. Kalbos adresatas (skaitytojas ir klausytojas) praktiškai negali paprašyti siuntėją (rašytoją ir kalbėtoją) pakartoti tai, ko nesuprato. Tokia situacija neišvengiamai reikalauja ne tik kiek kitokios – išbaigtesnės, pastovesnės, net iš dalies šabloniškesnės sakinio struktūros, bet ir apskritai griežtesnės normos, kurios tvirtai laikosi siuntėjas ir kurią puikiai išmano adresatas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!