LT   EN   RU  
2020 m. birželio 1 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Tiesa kaip pažinimo tikslas ir vertingumo matas

2004-01-27 | Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Kitos tiesos filosofinės interpretacijos

2004-01-27 | Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų. Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Neopozitivizmas – bendras apibūdinimas

2004-01-27 | Neopozitivizmas – tai filosofinė kryptis, kurios pažinimo samprata pirmiausiai neigia bet kokią metafiziką, klausiančią apie būties ar kokios nors esaties “esmę”. Kadangi šis klausimas pasak jų nėra prasmingas, nei yra sąvokų į jį atsakyti. Prasmę turi tik teiginiai, bet ne sąvokos, bet jai neįmanoma patikrinti to teiginio teisingumo ar klaidingumo jis irgi neturi reikšmės. Taip pat jie atmeta, bet koki gamtos ir dvasios mokslų metodo skyrimą, metodo atžvilgiu egzistuoja tik vieningas mokslas geriausiai realizuotas fizikoje (fizikalizmas). Taigi jie plėtojo vieningo mokslo idėja. Jiems, bet koks pažinimas prasideda teiginiais, o ne neabejotinais faktais. Anot jų Filosofijos problemos susijusios ne su “pasauliu”, bet su kalba, su logine vieningos kalbos sintakse. Kalbos problema R. Karnapo filosofijoje užima pagrindinę vietą, jis teigė, kad filosofijos arba mokslo filosofijos problemos tėra kalbos problemos. L. Vitgenšteino filosofijai pirmiausia būdinga tai, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gyvenimo filosofija ir iracionalizmas

2004-01-27 | Iracionalizmo šalininkai kitaip negu racionalistai, pagrindinį dėmesį skyrė žmogaus asmenybei, individui, jo sąryšiui su aplinka. Žodžiu jiems žmogaus individualybė yra vienintelė ir nepakartojama, jų nedomina abstrakčios schemos, kaip racionalistų. Taigi galimą sakyti, kad iracionalizmas ir buvo atsakas reakcija) į Hegelizmo teoriją. Šios filosofinės krypties pradininkas S. Kjirkegoras yra antihelininkas jam Hėgelio filosofija atrodo atstumianti. S. Kjirkegoro kūrinys “Arba arba” bene geriausiai atspindi jo filosofija, čia jis laiškų forma išdėsto savo filosofijos pagrindą. Pasirinkimą arba-arba. Mums tenka rinktis dažnai profesijas, mokslus, ir t.t. bet tai nėra tas tikrasis Arba – arba pasirinkimas kuri turi omenyje Kjirkegoras, čia mes renkamės estetiškai (filosofas išskiria tarsi 2 “egzistavimo” lygmenis estetini ir etini), čia mes galime vėl rinktis, ir vėl rinktis. Taigi nepasirenkame absoliučiai. Etinis pasirinkimas tai absoliutus pasirinkimas, nesirinkti to ar ano, tai yra savojo aš pasirinkimas, taigi pasirenku laisvė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Egzistencinė filosofija

2004-01-27 | Egzistencinė filosofija yra teisingai suvokusi, kad žmogus Aš ir pasaulis iš esmės skiriasi. Nei žmogaus, nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas nėra tvarkomas taip kaip gamta, t.y. sąlygojamas būtinumo žmogus turi tik įgimtą galimybė dvasiškai tobulėti, formuoti asmenybė. Bet ši galimybė yra kitokia negu pvz.: gėlės galimybė išaugti ąžuolu. Gėlėje, kuri išaugs medžiu jau užkoduota ąžuolo sandara.Mes galime nurodyti, kaip jis augs, kiek gyvens. Visai kitoks yra asmens dvasinio tobulėjimo galimybės, tokia bus gimusio žmogaus dvasia, toks bus jo mąstymo turinys, kiek išsivystė jausmai, intelektas ir t.t. Mokslinis numatymas yra bejėgis. Naujieji amžiai – tai kapitalizmo įsigalėjimo ir viešpatavimo metas. Pagrindinė epochos savitaigos būdai, nepriklausomai nuo jos ideologinių aspiracijų, yra individualizmas, nacionalizmas ir materializmas. Individualizmą – kapitalizmo žmogaus savitaigos programą – lemia vis labiau ryškėjantis supratimas, kad žmogaus realus buvimas reikalauja tokių pat realių veiksmų. Nacionalizmą – lemia naujas savo orentacijas teigiančių individų neformalus bendrumo poreikis. Materializmą – lemia dar Renesanse prasidėjusi teocentrinės pasaulėvokos destrukcija ir pasaulio, kaip materialybės, idėjinis įsisavinimas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Č.Pirso, V.Džeimso pragmatizmo filosofija

2004-01-27 | Iki 19 a. pab. JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Krašte nuolat augo gyventojų skaičius ir jie visi buvo iš įvairių šalių ir įvairių tradicijų, pažiūrų, religijų ir papročių. Kapitalizmo įsigalėjimas kardinaliai pakeitė JAV gyvenimą. JAV tapo vieninga nacija su savita mąstysena ir elgesio normomis. Nė viena Europos fil. sistema čia neprigijo, todėl susiformavo amerikietiška fil. sist. – pragmatizmas. Graikiškai pragma – veiksmas, reikalas, praktinė nauda. Pragmatizmo pradininkas Čarlzas Sandersas Pirsas (1839 – 1914) – amer. filosofas ir logikas. Savo straipsnyje “Kaip padaryti mūsų idėjas suprantamas” suformulavo savo gnoseologinę koncepsiją, pagal kurią žmogaus pažinimas remiasi tikėjimo – abejojimo principu: žmogus ieško tokio tikėjimo, apie kurį galvotų, kad jis teisingas. Tačiau žmogus siekia ne pastovaus tikėjimo, o labiausiai teisingos nuomonės. Todėl, teigė jis, mokslas anksčiau ar vėliau ras atsakymą į visus klausimus. “Pirso principas”: idėjos reikšmę sudaro jos praktinės pasekmės. Laikydamas mokslą “tikėjimo įtvirtinimu” Pirsas sukūrė 3 pragmatizmo metodus: “atkaklumo, “autoriteto” ir “mokslinį”, reiškiantį “Pirso principą”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šiuolaikinė krikščioniškoji filosofija

2004-01-27 | XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvių filosofai

2004-01-27 | Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija. Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo. Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 5

plačiau >>

Sokratas

2004-01-27 | Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Naujieji amžiai

2004-01-27 | Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas - aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir paskatino to meto mokslininkus perkelti šio mokslo metodą į filosofiją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!