LT   EN   RU  
2020 m. gruodžio 5 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Importo tarifo ir eksporto subsidijos skirtumai

2003-07-24 | Laikant, kad eksporto subsidija yra papildoma mokesčių našta, mokesčių mokėtojams, jos naudojimas paprastai reikalauja įstatymų patvirtinimo. Argumentai, kurie išsakomi dažniausiai eksporto subsidijų pateisinimui, orientuojami į tai, kad jie palaiko užimtumą eksportuojamose šalyse, pagerina mokėjimų balansą eksporto augimo sąskaita. Eksporto subsidijos, laikantis TPO taisyklių, laikomos nesąžininga konkurencija ir yra uždraustos. Įskaitant įvairias formas, kurias įgauna vidaus ir eksporto subsidijos, nustatyti jų dydį yra nelengva. 1984-1986m. vidaus subsidijos pienui JAV sudarė 66% vidaus kainos, Europos Sąjungoje - 56%, Japonijoje – 82% cukrui. Aišku, kad ekonominiu atžvilgiu eksporto subsidijos neturi prasmės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Eksporto subsidija

2003-07-24 | Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Subsidijos

2003-07-24 | Tiesioginės subsidijos – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu 1960 – ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės – aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kvotos

2003-07-24 | Individualios – nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę.Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoniniai, t.y. įvedami konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija. Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Muitai paslaugų sektoriuje

2003-07-24 | XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas - tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Tarptautinės prekybos politikos instrumentai

2003-07-24 | Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dvišalių prekybinių santykių sustiprėjimas

2003-07-24 | Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją, už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šiom sąlygom. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas prekėmis ekvivalenčios vertės be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekes proporcija, aptarta pardavimo kontrakte: būtent taip vienas Europos automobilių konstruktorius galėjo užpirkti didelį kiekį kavos ir bananų Lotynų Amerikoje. Ofset sandėris – kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo – šalyje, ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę. Pakeitimo – tripusė operacija, skleidžianti trečiai šaliai dvišalius susitarimus dėl pirkimo ir pardavimo sąskaitų kliringo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas

2003-07-24 | Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Protekcionizmo raida

2003-07-24 | Po pirmosios naftos krizės išsivysčiusios šalys nusprendė, kad būtina pademonstruoti ištikimybę liberalizmo principams. 1974m. sausyje "Dvidešimtuko grupė" paskelbė tokio tipo pranešimą, o 1974m. gegužės mėnesį priėmė atitinkamą rezoliuciją. Vėliau šis atsidavimas pasitvirtindavo kiekviename aukščiausių šalių vyriausybių susitikime. Tačiau praktikoje neperstojo augti skaičius pasikėsinimų į laisvės principus ir į prekybos visapusiškumą. Taigi vakarų šalys priėmė priemones, nukreiptas į laikiną ir ilgalaikę savo pramonės apsaugą, o vėliau ir išsivystė dvipusis prekybinių santykių nukreiptumas. Protekcionizmo vystymasis buvo neišvengiamas, todėl ir jo ekonominės ištakos yra visai aiškios.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pasaulinė rinka

2003-07-24 | Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme) - tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą. Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka - tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai - prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!