2003-05-17 | Hobbeso filosofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas - mechaniškas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią žmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt valdžios, turtų, žinių ir garbės. “Kada žmonės gyvena be valdžios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prieš kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu žmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau už tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Šitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdžią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų”.

plačiau >>

2003-05-17 | Viduramžių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karališkosios) ir bažnytinės valdžios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia iš šių valdžių yra aukštesnė. Daugumas viduramžių mąstytojų - o tai buvo dažniausiai vienuoliai - šį klausimą sprendė bažnyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas iš viduramžių pasaulėžiūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrėžia dvilypę žmogaus prigimtį, nes žmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su šiuo ir kitu pasauliu. Todėl žmogus yra kartu šio pasaulio ir Dangiškosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė žmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prieštaravimas tarp Žemės, arba šėtono karalystės, sukurtos meile sau, užmirštant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiškai pamirštant save.

plačiau >>

2003-05-17 | Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisingumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susirinkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintį, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.

Komentarų: 1

plačiau >>

2003-05-17 | Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis - “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimtą metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas.

plačiau >>

2003-05-17 | Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” - ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę - Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją - šiandieninį Iraną. Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.

plačiau >>

2003-05-16 | Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai. Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

plačiau >>

2003-05-16 | Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos žlugo taip vadinama bipolinė, arba dviašinė sistema, kurią sudarė dvi susipriešinusios sistemos ir nuošalyje buvės neprisijungusių šalių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” šalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos: 1) Būdingiausias šiuolaikinio pasaulio vystymosi bruožas yra globalizacija - nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didžiausių valstybių suverenitetą;

plačiau >>

2003-05-16 | Valstybės užsienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės šalis, išėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejų kaimynų (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybė neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis į vieną iš jų, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir užsienio politikos santykis ilga laiką buvo specialios politinės teorijos - geopolitikos - objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) šiais laikais neteko reikšmės, valstybinių sienų ilgumas, teritorijos konfigūracija, išėjimas prie jūros, atstumas nuo svarbiausių ekonominių centrų, gamtiniai ištekliai iki šiol turi įtakos valstybių, ypač mažiau išsivysčiusių, užsienio politikai.

plačiau >>

2003-05-16 | Ankstyviausia tarpvalstybinė vyriausybinė organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystės Reinu komisija. XIX a. susikūrė dar keliolika TVO: Tarptautinė sanitarinė konvencija (1853), Tarptautinė telegrafo sąjunga (1865), Pasaulinė pašto sąjunga (1878). 1923 m. susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobūdžio TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jų Tautų liga (Ženeva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinė darbo organizacija (ILO - International Labour Organization). Dabar didžiausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtinių Tautų Organizacija, įkurta 1945 m. ir vienijanti 185 valstybes. Prie JTO veikia Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

plačiau >>

2003-05-16 | “Pirmasis pasaulis” - tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų’ Europos šalys, Japonija, Australija). Šalia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruožų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis šių šalių produkcijos eksportuojama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių už 421 mrd. USD, JAV - 394 mlrd., Japonija - 286 mlrd., Prancūzija - 216 mlrd., D.Britanija - 185 mlrd., Italija - 170 mlrd., ir net palyginti mažų šalių - Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse šalyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tačiau jos tenka 78 proc. mašinų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.

plačiau >>