2003-04-20 | Galima stiliaus klaidas ir kitaip klasifikuoti — pradėti nuo kalbos pakopų. Šiuo atžvilgiu skirtume 5 klaidų grupes: leksines, darybines, morfologines, sintaksines ir fonetines stiliaus klaidas. Šitoji klasifikacija stilistikos požiūriu trūktina: jos išeities pagrindą sudaro ne stiliaus kategorijos, o kalbos struktūros pakopos: pradedama nuo klaidos lokalizavimo neapibūdinus jos stilistinės esmės. Kita vertus, toks stiliaus klaidų skirstymas turi savų pranašumų: jis „prieinamas ir mažiau reikalų su stilistika turėjusiems žmonėms", taigi gali būti patogesnis žemesnėse klasėse. Visai atriboti tas dvi stiliaus klaidų klasifikacijas netikslu, nes kiekviena tokia klaida priklauso ir tam tikrai kalbos pakopai, ir kartu yra nusižengimas stiliaus reikalavimams.

Komentarų: 1

plačiau >>

2003-04-20 | Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima suskirstyti į tris grupes: kalbos, logikos ir stiliaus. Jos savo ruožtu skirstomos smulkiau. Logikos klaidos klasifikuojamos pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6 grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų. Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip tariant, stiliaus klaida — tai toks žodžio, jo formos arba sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris, nepažeisdamas kalbos normų, daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų, ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės.

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Priešpriešinio sujungimo sakiniuose antrasis sujungiamas su pirmuoju priešinamaisiais jungtukais bet, tačiau, o, vis dėlto, tik. Tokiuose sakiniuose nevartojame dalelytės gi antrajam sujungti su pirmuoju.

Mes dirbome lauke, gi (=o) mergaitės sukosi troboje.

Jūs žadėjote daug, gi (=tačiau) darbai iki šiol nevykdomi.

2. Sakiniams sujungti nevartotini vertalai vienok (=tačiau, bet, o), o taip pat (=ir, taip pat), tuo tarpu kai...

Aš jam šaukiu, vienok (=tačiau, bet, o) jis, matyt, negirdi.

plačiau >>

2003-04-20 | Nevartojame

1. Šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po pažymimojo žodžio. Jei tarp jų įterpiami kiti žodžiai, nukenčia minties aiškumas.

Knyga guli ant stalo, kurios tu seniai ieškai (=Knyga, kurios tu seniai ieškai, guli ant stalo).

Apsistojome ežero pakrantėje (=pakrantėje ežero), kuriame buvo daug žuvies.

2. Nejunkime į vieną sudėtinį prijungiamąjį sakinių, iš kurių vieno dėl minties logikos negalime laikyti šalutiniu pažyminio sakiniu (neatsako į pažyminio klausimą).

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Kreipinį reiškiame šauksmininku. Vyriškosios giminės šauksmininkas nuo vardininko skiriasi galūne, o moteriškosios giminės dažniausiai abu linksniai visiškai sutampa. Skirtinga kirčio vieta tik trumpo ir tvirtagalio antrojo nuo galo skiemens formose: Liuda (vard. Liuda), Dalia (vard. Dalia), mama (vard. mama), teta (vard. teta).

2. Norėdami pabrėžti atsiribojimą, svetimumą, niekinamąjį atspalvį, stilistiniais sumetimais galime vartoti kreipiniui reikšti ir vardininką.

Matai, Romas, ar aš tau nesakiau, kad taip bus.

Kurgi tu, Marius, taip išgražinai savo fasadą?

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Arčiau pažymimojo žodžio vartokime tą pažyminį, kuris išreikštas įvardžiuotine forma.

Žvarbūs rudens lietūs prausė senąją aukštą (=aukštą senąją) liepą.

2. Kai sakinyje yra derinamasis ir nederinamasis pažyminys prieš pažymimąjį žodį, pirma rašome derinamąjį, o prieš pat pažymimąjį žodį - nederinamąjį. Derinamojo ryšį su pažymimuoju žodžiu rodo galūnė, o nederinamasis, nukeltas į priekį, lieka nelabai aiškus.

Buvo karšta vasaros diena.

Gražiuose panemunės šlaituose išaugo puikūs pastatai.

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Prielinksniai virš, viršum nusako vietą, aukščiau kurios kas yra ar vyksta.

Laukai jau įsiurbė jį, apraizgė virš ražienų plūduriuojančia voratinklių migla.

Šventoji Dvasia paukščiu sukinėjasi virš tavo galvos...

Viršum galvos vėl tas pats prinokęs rudens dangus...

2. Prielinksniai virš, viršum nevartotini laiko prieveiksmio anksčiau reikšme ir reiškiant konkretaus kiekio viršijimą.

Jūsų parodymai prieštarauja virš (=anksčiau) minėtiems liudytojų parodymams.

plačiau >>

2003-04-20 | Vartojame

1. Prielinksnį už vartojame, reikšdami vietą, atstumą, daiktą, už kurio imamasi, laiką.

Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio.

Justės skinamų gėlių šlamėjimas už sienos.

Gyvena tolimoje šalyje, už jūrių mėlynųjų, už girių tamsiųjų.

Kai Vladas ima mane už ausų kilnoti aukštyn, man net grikši kaulai.

Grįšiu už valandos.

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Prielinksnis ties žymi vietą erdvėje.

Ties medžių viršūnėmis suklykė gervės.

Puikios malonios pakalnės ties Kaunu...

2. Prielinksnis ties nevartotinas, žymint ne erdvės santykį.

Jis niekada ties pasiektu (=prie to, kas pasiekta,) nesustoja.

Atidėjo į šalį kelias knygas, ties kuriomis (=prie kurių) teks ne vieną vakarą praleisti.

plačiau >>

2003-04-20 | 1. Polinksnis tarpe vartojamas, reiškiant veiksmą ar būseną ko nors viduje, tarp ko nors.

Ko tu stovi durų tarpe (tarpduryje)?

Savo tarpe (Tarpusavy) sugyvename gerai.

Šiame vasaros tarpe daug lijo.

2. Polinksnio tarpe nevartokime su vienaskaitiniais daiktavardžiais ir su įvardžiu tame.

Tikroji padėtis jaunimo tarpe (=jaunimo padėtis) buvo visai kitokia.

plačiau >>