|
|
Akimirkos sentencija |
|
|
|
Kiekvienas žmogus turi tris charakterius: tą, kuris jam priskiriamas, tą, kurį jis pats sau priskiria, ir pagaliau išties esamą. |
|
|
V. Hugo |
|
|
|
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Mokslai
|
 |
|
|
Bokseris
2003-02-08 | Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų. XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą.
|
| |
|
Senbernaras
2003-02-08 | Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes.
|
| |
|
Anglų Buldogas
2003-02-08 | Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs - jaučių šunys). 1835 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija. Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas.
|
| |
|
Pudelis
2003-02-08 | Nėra tokios šunų veislės, kuri būtų taip greit paplitusi, kaip pudelis. Į simpatiškus, judrius, nuovokius šunelius atkreipia dėmesį vis daugiau šunų mylėtojų. Tai labai stiprūs ir ištvermingi šuneliai, lengvai pakeliantys ilgas keliones, ištikimi, gerai suprantantys šeimininką. Gerai žinomas pudelis Ūsorius, kuris, lydėdamas vieną iš Napoleono armijų žygiuose, laiku įspėdavo karius apie artėjantį priešininką. Ūsorius buvo apdovanotas kariniu Prancūzijos ordinu. Ir žuvo jis kaip kareivis - mūšio lauke.
|
| |
|
Dobermanas
2003-02-08 | Ši veislė vadinama mokesčių inspektoriaus iš Tiūringijos L.Dobermano vardu. Jis išvedinėjo piktų šunų veisles savo namų apsaugai - poravo pinčerius, dogus, rotveilerius, anglų kurtus bei kitų veislių šunis. Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią galvą. Vėliau šią veislę grynino Otas Geleris. Jis įmaišė greitgaudo ir Mančesterio terjero genų. Netrukus šiais šunimis susidomėjo policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų veislę. Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos. Šiuo metu dobermanai populiarūs visame pasaulyje.
|
| |
|
Bulterjeras
2003-02-08 | Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad bulterjeras išvestas kryžminant anglų buldogą su terjeru. Vėliau grynaveislio veisimo metodu praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo nauja veislė, išsaugojusi visas gerąsias protėvių savybes. Bulterjeras nepaprastai ištvermingas, atkaklus, nepavargstantis, mažai reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus, drąsus, greitas ir judrus šuo, turi gerų gynybinių ir medžioklinių savybių.
|
| |
|
|
Niūfaundlendas
2003-02-08 | Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys. Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas - amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui, drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę.
|
| | |
|
|
Dalmatinas
2003-02-08 | Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros. Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu.
|
| | |
|
|
Dogas
2003-02-08 | Dabartinių dogų protėviai - skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai. Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.
|
| | |
|
|
Kolis - škotiškas aviganis
2003-02-08 | Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą.
|
| | |
Populiariausių straipsnių Top-100
|
|
|
