LT   EN   RU  
2020 m. gegužės 26 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Lesė grįžta!

2002-11-23 | Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 - 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: "Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas", o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: "Kartais deimantų nebūtina šlifuoti". Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą. 1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: "Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: "Colley". Kolių istorija paini. "British Quadrupeds" knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai - islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: "Koliai gelbsti karalystę". Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley. Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks - netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žirgo Dievinimas

2002-01-04 | Dvylika nuomonių – nė vienos abejingos, nė vienos piktos. Nė vieno pašnekovo, kuris nebūtų glostęs žirgui kaklo. Jų lūpomis liudijama patirtis turėtų pranašauti geresnius metus. Nuo vasario dvyliktosios, kai kinų kalendorius paskelbs juos Žirgo metais. Simbolizuodamas jaunystę, jėgą, seksualumą ir vyriškumą, žirgas nuo seno siejamas su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiomis ir sykiu pavojingomis jėgomis. Jo kanopų paliesti trykšta šaltiniai. O kur dar graikų mitologijos mišriosios būtybės arkliažmogiai: kentaurai, silenai, satyrai, – simbolizuojantys nevaržomus instinktus? O kur sparnuotasis baltas dievų žirgas Pegasas – šviesos, džiaugsmo ir pergalės simbolis? Violeta Baublienė, LRT laidos „Stilius" vedėja. „Bendraudama su žmogumi, niekada nesidomiu jo astrologinėmis charakteristikomis ir pagal jas pašnekovo netyrinėju, nebent susikuria konfliktinė situacija – štai tada galiu stereotipiškai paklausti, po kokiu ženklu yra gimęs. Ir dažniausiai paaiškėja, kad aš, Liūtas, „reikalą turiu" su Skorpionu. Tiesa, kartais pasidomiu, kaip Šuo sutaria su kitais kinų gyvūnų rato ženklais, bet jis dažniausiai taikus – su Žirgais ypač turėtų sugyventi, nes juos gano. Nesu žirginio sporto gerbėja, todėl gal tik porą kartų teko joti – nepasakyčiau, kad tai begalinis malonumas: sykį gerokai pakratė, o antrą kartą šiaip taip nurisnojau „iš taško A į tašką B". Tačiau man smagu gėrėtis žirgu, kaip estetine būtybe, ypač treniruotu ir juodu. Jis man – kaip atletiškas supermodelis. O darbiniai arkliai – tik pagarbos verti. Kai išgirstu sakant „darbinis arklys", prieš akis iškyla vaizdas: eina gatve apkūni moteris ir velka į namus dvi dideles rezgines maisto."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalba kūjis

2002-01-01 | "Kodėl tokie kieti! - kartą pasakė deimantams virtuvės anglys.- Ar mes nesame artimi giminaičiai?" Kodėl tokie minkšti? O mano broliai, ir aš klausiu jūsų: argi nesate mano broliai? Kodėl tokie minkšti, tokie minkštinantys ir tokie nuolankūs? Kodėl jūsų širdyse tiek daug neigimo, paneigimo, kodėl taip mažai likimo jūsų žvilgsniuose? O jei nenorite būti likimu ir neišvengiamybe, kaip galėtumėte kada nors kartu su manimi laimėti? Ir jeigu jūsų kietumas nenori blizgėti ir pjauti, ir perpjauti, kaip galėtumėte kada nors kartu su manim kurti? Visi kuriantieji kaip tik yra kieti. Ir turite jausti palaimą savo ranką įspausti į tūkstantmečius kaip į vašką,- palaimą į tūkstantmečių valią įsirėžti kaip į bronzą,- kietesni už bronzą, kilnesni už bronzą. Tik kilniausias yra visiškai kietas. Mano broliai, duodu jums šį naują priesaką: tapkite kieti!

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - I dalis

2002-01-01 | Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau - Ne, o mieliausiai visai nieko... Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas "gražiam žodžiui" ir "gražiam jausmui",- štai kur aš suradau save.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - II dalis

2002-01-01 | Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir - pasakykime tiesiai - jie mums negali būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš graikų nesimokom a - jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas, kad veiktų kaip imperatyvas, kaip "klasika". Kas mokėsi rašyti iš kokio nors graiko! Kas išmoko rašyti b e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis menininku Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa pirmuoju stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir cinikams, kurie išrado satura Menippea. Kad žavėtų Platono dialogas, ši siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi būti skaitęs gerų prancūzų - pavyzdžiui, Fontenelle'io.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - III dalis

2002-01-01 | Įžvelgti graikų "gražią sielą", "aukso vidurį" ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu - nuo šio "didžio naivumo", galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios sprogstamosios medžiagos. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų "prigimties", o būtinybės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - IV dalis

2002-01-01 | Aš buvau pirmas, supratęs senesnį, dar gyvastingą ir veržlų helenų instinktą ir rimtai pažvelgęs į stulbinantį fenomeną, kuris turėjo Dioniso vardą: jis paaiškinamas tik jėgos pertekliumi. Kas graikus supranta taip, kaip dabar gyvenantis puikus jų kultūros žinovas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio, tas iškart suvokia, kad tuo pasakyta kažkas labai svarbaus: Burckhardtas savo "Graikų kultūrą" papildė skyriumi, kuriame nagrinėjamas minėtas fenomenas. Jei norima ko nors priešingo, reikia tik pažvelgti į beveik komišką instinktų skurdą, būdingą vokiečių filologams, kai jie susiduria su Dioniso fenomenu. Štai įžymusis Lobeckas - tarp knygų sudžiūvęs kirminas, jis garbiai ir tvirtai įšliaužė į šį paslaptingą pasaulį ir įsišnekėjo, kad esąs labai moksliškas, kai iš tikrųjų buvo šlykščiai lengvabūdiškas ir naivus,- tai išryškėjo nepaisant viso jo mokslingumo, o iš tikrųjų su visais savo kuriozais jis nieko nepasakė. Iš tiesų tokių orgijų dalyviams šventikai galėjo pasakyti šį bei tą vertinga, pavyzdžiui, kad vynas sužadina geidulingumą, kad žmogus pagal aplinkybes maitinasi vaisiais, kad augalai pavasarį pražysta, o rudenį nuvysta.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - V dalis

2002-01-01 | Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti tragiško jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo antiinstancija. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- štai ką aš vadinau dionisiškuoju pradu, štai ką aš suvokiau kaip tiltą į tragiškojo poeto psichologiją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - VII dalis

2002-01-01 | Mokytis mąstyti: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip amatas pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, kaip tam tikro šokio... Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja lengvos dvasingumo kojos! - Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, drambloti rankos judesiai - tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi pirštų niuansams... Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, didijį Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - VI dalis

2002-01-01 | Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis Taip, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti matyti, reikia išmokti mąstyti, reikia išmokti kalbėti ir rašyti: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti matyti - įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai pirmas dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti ne iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. Išmokti matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik "negeisti", pajėgti susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!