LT   EN   RU  
2020 m. gruodžio 5 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslai
Ko trūksta Vokiečiams - V dalis

2002-01-01 | Visas aukštasis lavinimas Vokietijoje stokoja pagrindinio dalyko: tikslo ir priemonių tikslui pasiekti. Kad auklėjimas, švietimas - o ne "imperija" - yra savaime tikslas, kad šiam tikslui pasiekti reikalingi auklėtojai, o ne gimnazijų mokytojai ir universitetų mokslininkai,- tai užmiršta... Reikalingi auklėtojai, kurie būtų patys išauklėti, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsiveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brandi, maloni kultūra, - o ne mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias "dvasios žindyves", jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete. Atmetus išskirtines išimtis, stokojama auklėtojo, pirmosios auklėjimo prielaidos: iš čia kyla vokiečių kultūros nuosmukis.- Viena toki rečiausių išimčių yra mano garbusis draugas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio: pirmiausia jam Bazelis turi būti dėkingas už prioritetą humanistikoje.- Vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų pasiekiama Vokietijos "aukštosiose mokyklose", yra brutali dresūra, kurios tikslas - per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau jaunų žmonių padaryti tinkamais, tinkančiais išnaudoti valstybės tarnais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - IV dalis

2002-01-01 | Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama šiems dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė - neapsigaudinėkime - yra antagonistai: "kultūrinė valstybė" tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net antipolitiška... Goethe'i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė "laisvės karai..." Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - III dalis

2002-01-01 | - Aš kalbėjau apie vokiečių dvasią: kad ji tapo šiurkštesnė, kad ji sulėkštėjo. Ar to pakanka? - Iš esmės mane baimina visai kas kita: kaip vis labiau regresuoja vokiška rimtis, vokiškas gilumas, vokiška aistra dvasios dalykams. Pasikeitė ne tik intelektualumas, bet ir patosas. - Tai šen, tai ten aš užsimenu apie vokiečių universitetus: kokia atmosfera viešpatauja tarp mokslininkų, koks tuščias, koks savimi patenkintas ir tingus dvasingumas! Būtų visiškas nesusipratimas man priminti vokiečių mokslą - be to, tai būtų įrodymas, kad tas žmogus neperskaitė nė vieno mano parašyto žodžio. Jau septyniolika metų aš atkakliai stengiuosi parodyti, kokią nudvasinančią įtaką daro mūsų dienų mokslinė veikla. Žiauri vergija, kuriai kiekvieną pasmerkia milžiniškas mokslų masyvas, pirmiausia lemia tai, kad pilnatviškos, turtingos, gilios natūros negali rasti joms tinkamo auklėjimo ir auklėtojo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - II dalis

2002-01-01 | - Kokia galėtų būti vokiečių dvasia; daug kas melancholiškai mąstė apie tai! Tačiau ši tauta pati save kvailino beveik visą tūkstantmetį: niekur nebuvo taip piktnaudžiaujama dviem didžiausiais europietiškais narkotikais - alkoholiu ir krikščionybe. Pastaruoju metu atsirado dar ir trečias, kuris jau pats vienas gali paralyžiuoti visokį subtilų ir drąsų dvasios judrumą. Tai muzika, mūsų bukinanti ir buka vokiečių muzika.- Kiek daug vokiškame intelekte niauraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus! Kaip apskritai įmanoma, kad jaunuoliai, paskyrę savo gyvenimą dvasiniams tikslams, neturi svarbiausio dvasingumo, dvasios savisaugos instinkto - ir geria alų?.. Tarp mokslus einančio jaunimo paplitęs alkoholizmas galbūt nėra problema mokslingumo požiūriu - žmogus be dvasios gali būti net didelis mokslininkas,- tačiau bet kuriuo kitu požiūriu tai yra problema.- Kur tik nerasi jo, to romaus išsigimimo, kurį dvasioje sukelia alus!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - I dalis

2002-01-01 | Vokiečiams šiandien nepakanka turėti dvasią: dar reikia ją pasiimti, reikia dvasią išsiimti... Galbūt aš pažįstu vokiečius, gal aš pats galiu jiems pasakyti porą tiesų. Naujoji Vokietija turi sukaupusi daug paveldėtų ir įgytų privalumų, todėl tam tikrą laiką gali pati dosniai švaistyti sukauptos jėgos lobį. Tai, kas joje vyrauja, nėra nei aukštoji kultūra, nei juo labiau subtilus skonis ar kilnus instinktų "grožis"; tai vyriškesnės negu kurioje nors kitoje Europos šalyje dorybės. Daug šaunumo ir savigarbos, daug pasitikėjimo savimi bendraujant, daug pareigingumo, daug darbštumo, daug atkaklumo - ir įgimtas saikingumas, kurį reikia veikiau skatinti, negu stabdyti. Pridursiu, kad čia mokama paklusti nenusižeminant... Ir niekas nejaučia paniekos savo priešininkui...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - VI dalis

2002-01-01 | Pagaliau dar pasvarstykime, kaip naivu apskritai sakyti: "Žmogus privalėtų būti toks ir toks!" Tikrovė mums rodo žavingą tipų gausą, neišsenkamą formų žaismo ir kaitos perteklių; o koks nors vargšas kampininkas moralistas sako: "Ne! Žmogus turėtų būti kitoks?.." Jis, tas vargšas šventeiva, net žino, koks turėtų būti žmogus; jis nupiešia save ant sienos ir sako: "Ecce homo!.. Tačiau net tada, kai moralistas kreipiasi į pavienį žmogų ir sako jam: "Tu privalai būti toks ir toks!", jis nenustoja būti juokingas. Pavienis žmogus yra tam tikra lemties dalis iš vidaus ir išorės, jis yra dar vienas dėsnis, dar viena būtinybė, prisišliejanti prie viso, kas ateina ir kas bus. Sakyti jam "pasikeisk", vadinasi, reikalauti, kad pasikeistų viskas, net tai, kas buvo... Ir iš tiesų buvo nuoseklių moralistų; jie troško, kad žmogus būtų kitoks, būtent dorybingas, jie troško pakeisti žmogų, kad jis būtų panašus į juos, paversti jį šventeiva: dėl to jie neigė pasaulį! Kokia beprotybė!

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - V dalis

2002-01-01 | Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, o be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - IV dalis

2002-01-01 | - Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t.y. visokią s veiką moralę, valdo gyvenimo instinktas,- kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono -"privalau" ir "neprivalau", koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, antinatūrali moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik prieš gyvenimo instinktus,- ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų pasmerkimas. Sakydama "Dievas mato širdį", ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko gyvenimo priešu... Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas... Kur prasideda "Dievo karalystė", ten baigiasi gyvenimas...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - III dalis

2002-01-01 | Juslumo sudvasinimas vadinamas meile: ji yra didysis triumfas prieš krikščionybę. Kitas triumfas yra priešiškumo sudvasinimas. Jis reiškiasi tuo, kad aiškiai suvokiama, kaip svarbu turėti priešų: žodžiu, kad elgiamasi ir sprendžiama priešingai, negu buvo elgiamasi ir sprendžiama iki tolei. Visais laikais Bažnyčia troško sunaikinti savo priešus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Bažnyčia egzistuoja... Net politikoje priešiškumas dabar pasidarė labiau sudvasintas - daug protingesnis, daug apdairesnis, daug nuolaidesnis. Beveik kiekviena partija savisaugos interesą sieja su tuo, kad visiškai nenusilptų priešinga partija; tas pats ir didžiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priešai reikalingesni negu draugai: tik prieštaroje ji jaučiasi esanti būtina, prieštaroje ji tampa būtina...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - II dalis

2002-01-01 | Tą pačią priemonę - išpjovimą, sunaikinimą - instinktyviai pasirenka kovodami su geiduliais tie, kurie yra pernelyg silpnavaliai, pernelyg išsigimę, kad sugebėtų juos apriboti; ją pasirenka tos natūros, kurioms, kalbant metaforiškai (ir be metaforos), reikalingas la Trappe, tam tikras priešiškumo lozungas, praraja tarp savęs ir aistros. Radikalios priemonės reikalingos tik degeneratams; silpnavališkumas, o konkrečiau tarus, nesugebėjimas nereaguoti į tam tikrą dirgiklį, savaime yra tik kitas degeneracijos pavidalas. Radikalus priešiškumas, mirtinas priešiškumas juslumui yra apmąstymo vertas simptomas: čia leidžiama spėlioti apie tokio ekscesų vergo bendrąją būseną.- Beje, toks priešiškumas ir tokia neapykanta pasiekia apogėjų tik tada, kai tokios natūros pačios nepajėgia imtis radikalaus gydymo, nusikratyti savo "šėtono".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!