LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
Viljamas Tyndeilas – angliškosios Biblijos tėvas

2004-02-16 | Kas dieną studijuoti Šventąjį Raštą gimtąja kalba šiandien mums įprastas dalykas. Sunkiai įsivaizduotume, kad už tai galėtume būti baudžiami arba sodinami į kalėjimą. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad įvairiose tautose atsigręžusiems į Dievą ir pamilusiems savo šalį žmonėms, kovojant už Evangelijos šviesą, teko iki mirties grumtis ir už galimybę, kad kiekvienas žmogus pats jam suprantama kalba galėtų skaityti Bibliją. Šį kartą norime jus supažindinti su paprastu Anglijos piliečiu, tapusiu reformatoriumi, – Viljamu Tyndeilu (1493 - 1536), kurio meilė savo tautai ir Dievo žodžiui kainavo jam gyvybę. Viljamas Tyndeilas (William Tyndale) gimė apie 1493 – 1495 m. Anglijoje, netoli Velso sienos. Apie 1512 m. Viljamas įstojo į Magdalenos koledžą Oksforde, o jį pabaigęs (nuo 1515 m.), kurį laiką studijavo Kembridžo universitete. Tuo metu Kembridžo miestas buvo persmelktas reformatoriškos minties, todėl manoma, kad kaip tik tuo metu arba šiek tiek anksčiau Tyndeilas tapo reformatoriško tikėjimo šalininku.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kruvinoji Merė

2004-02-16 | Mirus jaunam Anglijos monarchui Edvardui VI, kuris kaip ir jo tėvas buvo protestantiškų pažiūrų, dviems jo seserims - Merei ir Elžbietai - kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos neatiduotų valdžios į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo mirties Anglijos karūna turėtų atitekti ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Daugelis nenorėjo soste išvysti Merės, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o tas tikėjimas, kuris suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, uždraustas. Tuo niekas neabejojo, mat Merė buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kolumbas. Ne šventasis, bet tikėjimo gynėjas

2004-02-16 | Per pastaruosius 40 metų ypatingai susidomėta Amerikos atradėjo Kolumbo religinėmis pažiūromis. Prieš keletą metų į anglų kalbą išversta jo knyga „Pranašystės“. Kolumbo krikščioniškasis tikėjimas tebekelia nesutarimų akademinėje aplinkoje. Kai kas jo atgamtinius patyrimus, „dangiškųjų balsų girdėjimą“ laiko protinio nestabilumo, ligos ar streso požymiais, kiti priekaištauja, jog Kolumbo biografai aprašė jį kaip labiau religingą, nei jis buvo iš tikrųjų. Dar kiti teigia, kad Kolumbas buvo gobšus ir nepaprastai ambicingas. Kaip ten būta iš tiesų? Kristoferis Kolumbas, kilęs iš Genujos, Italijoje, išsiskyrė iš kitų savo ūgiu. Buvo toks aukštas, kad netilpo stačias savo kajutėje „Santa Marijos“ laive. Jaunystėje jo plaukai buvo ryškiai rausvi, po 40-ies visiškai pabalo. Veidą „puošė“ didelė nosis. Kolumbas buvo „išskirtinai dievobaimingas žmogus“ – rašė istorikas Delno C. Westas. „Iš laiškų ir dienoraščių matome jį visuomet besimeldžiantį, besišaukiantį Kristaus, Marijos, šventųjų ir garbinantį Dievą“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Džonas Foksas (1517-1587)

2004-02-16 | Džonas Foksas - istorikas, žinomos “Kankinių knygos” autorius. Ši knyga protestantų vyskupų įsakymu, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti. Džonas Foksas (John Fox) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti neteko tėvo. Jį užaugino motina, kuri po pirmojo vyro mirties ištekėjo antrą kartą. Draugai, pastebėję nepaprastus Fokso sugebėjimus ir talentus, pasirūpino, kad Džonas studijuotų Oksforde, kur vėliau buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams bei labai pasižymėjusiems asmenims.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Krikščionybės įkūrėjas, II dalis

2004-02-16 | Jėzus išsirinko dvylika apaštalų tarnauti žydams ir septyniasdešimt mokinių – pagonims ne iš tautos išminčių ar didžiūnų, bet iš beraščių Galilėjos žvejų. Jis neturėjo namų nei žemiškų turtų, nei jokių pažinčių tarp galingųjų ar turtingųjų. Kelios pamaldžios moterys karts nuo karto papildydavo Jo piniginę, tačiau ir toji buvo vagies ir išdaviko rankose. Jis bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, siekdamas pakelti juos į aukštesnio ir tauresnio gyvenimo lygmenį. Reformaciją Jis pradėjo nuo žemiausiųjų klasių, kurias išdidieji – anų dienų hierarchai – tik niekino ir ignoravo. Jėzus nesiekė pelnyti didžiūnų palankumo, bet, priešingai, sukeldavo jų neapykantą ir persekojimus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bažnyčios istorija, III dalis

2004-02-16 | Bažnyčios istorijos šaltiniai - duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies - žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas - Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė - Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas - Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas - Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, - dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Bažnyčios istorija, II dalis

2004-02-16 | Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę - antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis - visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bažnyčios istorija, I dalis

2004-02-16 | Philip Schaff, šveicarų kilmės amerikietis, ekumeninių pažiūrų teologas, kurio darbai padėjo įtvirtinti etalonus bažnyčios istorijos moksle Jungtinėse Amerikos Valstijose. Shaff’as gimė 1819 m. Šveicarijoje, dailidės šeimoje. Jis užaugo Prūsų Sąjungos Evangelikų bažnyčioje, o vėliau perėjo į Vokiečių Reformatų bažnyčią. Schaff’as studijavo garsiuosiuose Tiubingeno, Halės ir Berlyno universitetuose, o 1842 m., jam jau pačiam dėstant Berlyno universitete, jo susidomėjimą bažnyčios istorija pažadino pažintis su žymiu bažnyčios istoriku Johann’u Neander’iu. 1844 m. Schaff’as emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir tais pačiais metais tapo bažnyčios istorijos ir biblinės literatūros profesoriumi Vokiečių Reformatų bažnyčios teologinėje seminarijoje Mercersburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje. Žymiausias Philipp’o Schaff’o darbas - septynių tomų “Krikščionių bažnyčios istorija” (1858-1892). Jis taip pat redagavo nikėjinio ir ponikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštų anglišką vertimą ir dalyvavo ruošiant vadinamąjį Pataisytą Biblijos vertimą (Revised Version of the Bible).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Budos istorija

2003-12-26 | Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama. Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių "teisingų" istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kas tu esi? Jagad Guru Siddhaswarupananda Paramahamsa

2003-12-15 | Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai "pažangą", ar tavo gyvenimas "sėkmingas". Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų "sapnuotojų" aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru. Taigi, atsakymas į šį klausimą toli gražu nėra vien tik mokslininkų ar atitrūkusių nuo gyvenimo filosofų problema, kaip kad daugelis linkę manyti. Nuo to, kaip mes į jį atsakysime, priklausys mūsų santykiai su aplinkiniais, su mus supančiu pasauliu ir su pačiais savimi, t.y. pats mūsų būties pagrindas. Tai tikrai labai praktiškas ir gyvybiškai svarbus klausimas! Šioje paskaitoje Filipinų universiteto studentams Jagad Guru ir nagrinėja būtent šį klausimą: KAS TU ESI?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!