LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
Kunigas egzorcistas E.Rinkevičius nebijo velnio

2003-12-04 | Aukštaitija. Miestelis netoli Panevėžio. Mus pasitikęs kunigas tiriamai perveria tamsiai rudomis akimis. Klebonijos kambarėlyje šaltoka. Ant sienų - šventųjų paveikslai, lentynose - daug knygų religine tema. “Egzorcizmas - labai subtili tema. Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, ypač kai žmonės nusigręžia nuo Dievo, pradeda nusidėti, - pradėjo pokalbį 54 metų vyras. - Tiesa, dažnai žmonėms išties reikia gydytojų psichiatrų pagalbos, tačiau yra atvejų, kai padėti gali egzorcistas”. “Egzorcistas - išvejantis piktąsias dvasias, velnią, - paaiškino vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą E.Rinkevičius. - Lotyniškai “exorcismus”, graikiškai “exorkizo” - užkeikimas, išvarymas, išvijimas. Tuo pradėjau domėtis labai seniai”. Pokalbiui su žurnalistu šia tema kunigas turėjo gauti vyskupo leidimą. 26-uosius metus kunigaujantis E.Rinkevičius egzorcistu oficialiai pripažintas prieš porą metų. Tiesa, atskirais atvejais su vyskupo leidimu egzorcismo procese kunigui teko dalyvauti jau keliolika metų. “Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, - teigė kunigas E.Rinkevičius. - Kodėl du? Kartais būna ypač sunkūs atvejai, kai egzortą tenka skaityti ištisai, tad vienas kunigas pakeičia kitą. Ir jiems tenka netgi atremti piktųjų dvasių atakas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad juos apsėdo demonai, turėtų kreiptis į savo miesto vyskupiją”.

Lankomumo reitingasKomentarų: 23

plačiau >>

Krikščionių persekiojimas 2003 m.

2003-12-02 | Krikščionių persekiojimas yra vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, liečiantis milijonus Kristų išpažįstančių žmonių. Šiai negandai prisiminti kasmet lapkričio 9 vyksta pasaulinio Evangelikų aljanso inicijuota maldos už persekiojamus krikščionis diena. Šešios iš dešimties labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių yra musulmoniškos: Saudo Arabija, Turkmėnija, netoli Indijos esantis Maldyvų salynas, Pakistanas, Afganistanas ir Somalis. Musulmonų savivalė ir brutalumas prieš krikščionis ypač išaugęs turistų rojuje Maldyvuose. Dabar pavojingumo skalėje salos užima šeštą vietą. Liūdnoji pirma vieta iš labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių šiuo metu atitenka jau ne islamiškai Saudo Arabijai, o komunistinei valstybei – Šiaurės Korėjai. Išskyrus tris "parodomąsias" bendruomenes sostinėje Pchenjane, oficialiai joks krikščioniškas gyvenimas neegzistuoja. Krikščionys negailestingai persekiojami, kalinami ir be teismo žudomi. Į dešimtuką įeina dar dvi komunistinės valstybės Laosas ir Vietnamas. Kad ir budizmas, Vakaruose mielai vadinamas taikingaja religija, gali vykdyti prieš krikščionis žeminančią ir teises pažeidžiančią veiklą, liudija tarp Kinijos ir Indijos esanti šalis Butanas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dievo Bažnyčios planas

2003-11-09 | Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad "negera žmogui būti vienam" (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: "Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas". Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas! Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bažnyčios atnaujinimo matmenys

2003-10-26 | Dvidešimtojo amžiaus Bažnyčią charakterizuoja nemažai atsinaujinimo judėjimų, kurių kiekvienas susitelkęs į atskirą bažnytinio gyvenimo aspektą. Galima paminėti bent šešis. Pirma, amžiaus pradžioje per Pasaulio misionierių konferenciją (World Missionary Conference) Edinburge 1910 m. naują impulsą įgavo misionierių judėjimas. Nemažą naują stimulą jam suteikė Bažnyčios augimo judėjimas, įkurtas dr. Donaldo McGavrano, ir Lozanos judėjimas su savo pasaulio evangelizavimo kongresais (Lozana 1974 ir Manila 1989). Antra, biblinės teologijos judėjimas, kurio pirmtakas tarpukariu buvo Karlo Bartho ir Emilio Brunnerio Dievo ir jo Žodžio "kitoniškumo" pabrėžimas. Jis klestėjo 1945–1960-aisiais tarp tokių Biblijos tyrinėtojų kaip Gerhardas von Radas (Senasis Testamentas) ir Oscaras Cullmannas (Naujasis Testamentas), kurie pabrėžė vidinę Šventojo Rašto vienybę. Toliau, ekumeninis judėjimas, nors kilęs iš 1910-ųjų Edinburgo konferencijos, įgijo pavidalą 1948 m. Amsterdame susiformavus Pasaulio Bažnyčių Tarybai ir pabrėžė poreikį vienyti bažnyčias per jų liudijimą pasauliui. Ketvirta, pokarinis liturginis judėjimas, ypač (nors ne tik) Romos katalikų Bažnyčioje, kurio tikslas – modernizuoti eucharistinį garbinimą kongregacijose. Jį dar labiau paskatino II Vatikano Susirinkimas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kas yra sekta?

2003-10-26 | Tereikia žodžiui "sekta" atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos "pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus"; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios... Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino. Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, "sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios...", – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad "sekta" ne juridinė sąvoka. Visgi šiandien su žodžiu "sekta" siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pasaulio religijos

2003-10-02 | Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija. Anglikonybė – protestantizmo kryptis; susiformavo XVI a. Anglijoje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Bažnytiniai terminai

2003-10-02 | Abitas (lot. habitus – drabužis) – krikščionių vienuolių (vyrų ir moterų) drabužis. Vilkimas nuo III–IV a. „Acta Apostolicae Sedis“ – oficialus periodinis Vatikano leidinys. Skelbia popiežių bules, konstitucijas, enciklikas, brėves, laiškus. Eina nuo 1909. Adventas (lot. adventus – atėjimas) – katalikų liturginių metų laikotarpis – 4 savaitės prieš Kalėdas. Alba (lot. alba – balta): 1) Ilgas baltas lininis darbužis, kuriuo vilkėdavo per krikštą ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių katechumenai; 2) Katalikų kunigo liturginis drabužis, perjuostas balta virvute (cinguliu). Aleliuja (hebr. hallelujah – šlovinkite Jahvę) – liturginis kreipimasis į tikinčiuosius, raginantis šlovinti Dievą; džiaugsmo ir triumfo šūksnis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Religijotyros, mitologijos ir etikos terminų aiškinamasis žodynėlis

2003-10-02 | Abraomas – seniausias biblinis žydų patriarchas, laikomas jų protėviu. Iš dievobaimingumo buvo pasiryžęs paaukoti Jahvei savo sūnų Izaoką. Adomas (hebr. adam – žmogus) – Biblijos personažas – pirmasis žmogus. Dievas Jahvė sukūręs jį panašų į save ir apgyvendinęs rojuje. Vėliau iš Adomo šonkaulio sutverta Ieva. Už Dievo draudimo nepaisymą Adomas ir Ieva išvaryti iš rojaus. Islamas laiko Adomą pirmuoju, o Mahometą – paskutiniuoju pranašu. Afroditė – senovės graikų meilės ir grožio deivė. Gimusi iš jūros putos, kurią palietęs Dzeuso žaibas. Hefaisto žmona, Eroto (iš ryšio su Hermiu) motina. Afroditę atitinka romėnų Venera. Agapė (gr. agape – meilė) – pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Iš Romos katalikų katekizmo

2003-10-02 | Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir Žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos; kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Lietuvos latvių liuteronų bendruomenė 1918-1940 m.

2003-10-02 | Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos latvių liuteronų evangelikų parapijų struktūrą, jų įtaką Lietuvos latvių tautinės savimonės formavimuisi, santykį su tuo metu veikusiomis latvių draugijomis ir mokyklomis. Iš esmės tai bandymas apžvelgti latvių bendruomenės struktūrą ir jos raiškos būdus bei išanalizuoti bažnyčios reikšmę vienos tautinės mažumos gyvenime. Tyrimo objektas – latvių liuteronų evangelikų parapijos, daugiausia įeinančios į lietuviškosios Žiemgalos teritoriją. Straipsnyje minimos ir kelios parapijos, išeinančios už šios teritorijos ribų. Tai labiau į vakarus esančios Skuodo ir Būtingės parapijos. Jas atmesti būtų netikslinga, nes visos Lietuvos latvių parapijos sudaro vieną bendriją. Duomenys apie Skuodo ir Būtingės parapijas bei draugijas padeda geriau iliustruoti visos Lietuvos latvių parapijų padėtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!