LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
Kun. Vitas Kaknevičius. Ar pakankamai pažįstame Atgailos sakramentą?

2009-02-24 | Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje. Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A. Ramonas (2007), jis tapo tik asmeninių nuodėmių išpažinimu, pamirštant socialines negeroves, kriminalines visuomenės žaizdas, korupciją politikoje. Šio sakramento praktika dažnai atrodo nemaloni, nes kitų pamokymai asmenims gali kelti nepasitenkinimą, nesinori pripažinti autoritetingų dvasios vadų, reikalavimų. Keliamas ir teologinis - socialinis klausimas: kiek išganymas turi įtakos psichologiniam ar fiziniam blogiui, koks Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines, visuomenines, politines problemas. Atgailos sakramento pavadinimą pritaikė Tridento Susirinkimas ir patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Susitaikymo sakramentu jis dažniausiai vadinamas norint pabrėžti dvejopą reikšmę: susitaikoma ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia. Kartais šis sakramentas dar vadinamas antruoju krikštu. Susitaikymo terminas vartotas jau apaštalo Pauliaus (2 Kor 5, 18-20; Rom 5, 10).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už „Kalėdų Senelio“ figūros slypi šventasis Mikalojus

2008-12-06 | Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio", dalinančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis - Šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 - 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams. Pasak vieno iš žinomiausių pasakojimų apie šventąjį, proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Nerdus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims. Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

2008-10-03 | Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo" per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus" atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus - liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną", bet visiems teisingą, kiti - nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Augustinas

2008-08-28 | Rugpjūčio 28 d. minime šv. Augustiną (354-430), vyskupą, Bažnyčios mokytoją. Augustinas gimė lapkričio 13 d. Tagastėje, Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina šv. Monika - krikščionė. Sugustinas mokėsi Tagastėje, Madauroje ir Kartagenoje. 375 m. jis dirbo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, vėliau Kartagenoje. 383 m. Nuvyko į Romą, o 384 m. persikėlė į Milaną, kur dėstė retoriką. Savo dvasinį šio laikotarpio gyvenimą jis vėliau atpasakojo veikale „Confessiones". 373 m. skaitydamas vėliau dingusius Cicerono veikalus, Augustinas susidomėjo filosofija. Kadangi krikščionių Šventasis Raštas tuo metu jo nepatenkino dėl savo paprastumo, Augustinas prisijungė prie manichėjų sektos (374-383 m.). bet liko nepatenkintas manichėjišku dualizmu, todėl dar vėliau prisidėjo prie neoplatonikų skeptikų. Gyvendamas Milane jis išklausė šv. Ambraziejaus pamokslų, kurie padarė jaunajam filosofui didelį įspūdį. Po sunkių dvasinių kovų su savo aistringa prigimtimi, veikiamas šv. Antano ir kitų to meto vienuolių pavyzdžio, apaštalo Pauliaus laiške romiečiams Augustinas rado savo kelią į krikščionybę. Atsivertęs į tikrąjį tikėjimą, jis atsisakė mokytojo darbo ir ėmė ruoštis krikštui, kurį drauge su savo sūnumi Adeodatu priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų 387 m. Hippo vyskupas 391 m. jį įšventino kunigu. Kartu su Alypijumi, Evodijumi ir kitais jis įkūrė vienuolišką religinę bendruomenę, kuri palaipsniui išaugo iki dvasinės seminarijos lygio. Daugelis jos narių tapo įžymiais vyskupais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šventasis Pranciškus ir godumas šiandien

2008-05-12 | Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą... beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius. Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo" salelę - šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų. Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda - balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus... Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa. Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Krikščionybė ir širdies revoliucija

2008-03-24 | Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų - tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse. Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos", bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis. Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Lietuvos egzorcistai buriasi į asociaciją

2008-01-19 | Bažnyčiai palaiminus egzorcistų prašymą, netrukus Lietuvoje pradės veikti juos vienijanti asociacija. Į asociaciją susibūrę egzorcistai tikisi ne tik dalytis darbo patirtimi, bet ir ištiesti vienas kitam pagalbos ranką išvarant piktąsias dvasias. Bažnyčios hierarchai tikisi, kad mūsų šalies egzorcistus suvienysianti organizacija padės palaikyti ryšį su kitų šalių kovotojais su piktosiomis dvasiomis. Į Kurtuvėnų miestelio Šiaulių rajone kleboniją per mėnesį užsuka bent keli piktųjų dvasių apsėsti žmonės. Čia jie ieško ir tikisi sulaukti klebono Kęstučio Daknevičiaus pagalbos. Jis - vienas iš šešių Lietuvos egzorcistų, padedančių žmonėms atsikratyti piktųjų dvasių ir apvalančių sielą nuo velnio. Egzorcistas tikino, kad piktųjų dvasių apsėdimai šiandien Lietuvoje - rimta problema. "Atvyksta tikrai nemažai žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tikrųjų apsėdimų tarp jų gal ne tiek ir daug, tačiau daugumos atvykėlių atvejai tikrai rimti", - pasakojo K.Daknevičius. K.Daknevičius buvo vienas idėjos suburti kunigus egzorcistus į asociaciją iniciatorių. "Būna labai rimtų atvejų, kai vieno egzorcisto nepakanka, reikia prašyti pagalbos. Asociacija mums padėtų ir šiame reikale", - pasakojo jis. Draugėn susibūrę Lietuvos egzorcistai bendrautų ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegomis iš kitų šalių. Prieš kelias dienas posėdžiavę mūsų šalies Bažnyčios hierarchai patikėjo Lietuvos vyskupų konferencijos Nuolatinei Tarybai patvirtinti būsimosios organizacijos statutą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas"

2007-12-13 | Nuo žmonijos istorijoje nuo pat pradžios egzistuoja asmeninis blogis. Mūsų išganytojas Jėzus Kristus atėjo mus išvaduoti ne tik iš nuodėmės ir nuo amžinosios mirties, bet taip pat nuo pikto galybės, nuo šėtono ir demono (piktųjų dvasių). Jėzaus Kristaus išganingąja Kančia, Mirtimi ir Prisikėlimu iš mirusiųjų galutinai įveiktos blogio jėgos privalo trauktis iš kelio besiartinančiai Dievo karalystei. Puolusieji angelai, tragiškai pasirinkę blogį, pasipriešinę Dievui, buvo nublokšti į žemę, kur dar „trumpą laiką" prieš galutinį pasmerkimą ir amžinąją bausmę turi galimybę veikti. Žinodami, kad turi nedaug lai¬ko, jie klaidina žmones ir daro jiems bloga, suteikia kančių, gundo priešintis Dievui ir veda į mirtį. Dėl to kyla klausimas, ar įmanoma žmogų apsaugoti arba išvaduoti nuo piktųjų dvasių įtakos klausimas. Žmonijos istorijoje buvo nemažai bandymų užkeikti piktąsias dvasias, veikti jas įvairiomis aukomis, atkerėjimais, magiškomis piktųjų dvasių išvarymo arba atbaidymo apeigomis. Šios praktikos neišsprendžia pikto problemos ir yra tik saviapgaulė - neva žmogus pats pajėgus išsivaduoti nuo dvasinių pikto jėgų įtakos. Minėtos pastangos neretai gali pašalinti išorinius pikto simptomus, neišraudamos jų šaknų. Iš tikro jos veda į dar blogesnę pavergimo būklę. Kai kuriose religijose netrūksta ir apsėdimo būsenų kaip ypatingo susivienijimo su dievybe (demonu) formos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Galingiausias egzorcizmas

2007-12-12 | Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių - dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės - pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta - tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui", skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas", kad žmogus eina teisingu keliu. Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

2007-10-31 | Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų - universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia - džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką - 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!