LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 22 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
Tėvas Antonijus: Išpažinties tikslas ir nuodėmės esmė (I)

2007-03-25 | Išpažinties tema tarsi visiškai nereikalinga žmonėms, kurie gimė ir buvo išugdyti Bažnyčioje. Tačiau, matant kokia bevaisė dažnai būna žmogaus išpažintis (kalbu tiek apie kitus, tiek apie save), tenka nuolat susimąstyti: kas yra išpažintis? Kodėl mes išpažįstame savo kaltes, kuo ji įpareigoja, į ką veda? Kai apmąstau savas išpažintis arba tas, kurias teko išklausyti, man atrodo, kad labai dažnai išpažintis yra akimirka, kai mes paprasčiausiai norime nusimesti naštą, norime išsivaduoti nuo kankinančios nuodėmių svorio, idant būtų lengviau gyventi. Vienas berniukas, kurio sesuo paklausė, kodėl jis eina išpažinties, pasakė: tam, kad, numetus buvusių nuodėmių dalį, atsilaisvintų vieta naujoms nuodėmėms. Man regis, jog tai nėra vien tik šio berniuko požiūris, tai daugelio suaugusiųjų požiūris. Ateiname išpažinties norėdami palengvinti savo sielą, siekdami nusimesti praeities naštą. Tačiau ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu, susitaikytume su savo sąžine, susitaikytume su savo artimaisiais, išlaisvėtume nuo praeities, idant galėtume pradėti naują gyvenimą? Tai pirmas klausimas, kurį kiekvienas iš mūsų turi permąstyti. Ne tik tam, kad susidarytume savo nuomonę, bet kad atgailautume, jei iš tiesų kaip tas berniukas ateiname išpažinties tik norėdami nusimesti dalį naštos, kad būtų lengviau gyventi, bet ne siekdami atsiversti iš nuodėmingos praeities. Kai kalbu apie „nuodėmingą praeitį", nekalbu apie tai, kas mumyse yra netobulo, nes tai - viso gyvenimo darbas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

2007-03-21 | Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija - bent kartą per metus atlikti išpažintį - dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti", tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia"... Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų", kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau... Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė" yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės" yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Egzorcizmas: gydo troškimas pasveikti bei Dievo malonė

2007-02-15 | Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis - vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų. Egzorcistu penkerių metų laikotarpiui ganytojas paskirtas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 metų gegužės 31 d. dekretu. Jame, kreipiantis į paskirtąjį egzorcistu - kun. V. Vaškelį, teigiama: „Gerasis Viešpats teapdovanoja Jus savo malone, kad, vykdydamas savo vyskupo siuntimu pavestas pareigas, prisidėtumėte prie tikinčiųjų dvasinės gerovės, vaduojant juos nuo piktosios dvasios įtakos jų gyvenimams." Lotynų kalbos žodis exorcismus reiškia išlaisvinimas, išvadavimas. Pagal religijotyros žodyną, egzorcistas yra asmuo, šiuo atveju katalikų dvasininkas, turintis teisę atlikti egzorcizmus - apeigas „piktosioms dvasioms, tariamai sukeliančioms ligas ir kitas nelaimes, išvaryti." Katalikų Bažnyčioje kunigai egzorcistais uoliau pradėti skirti po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965). Tokį Bažnyčios žingsnį skatino padidėjęs žmonių smalsumas burtams, ekstrasensams, okultistams, magijoms bei su tuo susiję padariniai žmogaus sveikatai, likimui. „Ne vien mūsų krašte, bet, tarkim, Prancūzijoje kiek daug veikia įvairių būrimo salonų! Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo nutarimų diegimas vėlavo, - sako kunigas egzorcistas V. Vaškelis. Dabar kai kurios šalies vyskupijos ir arkivyskupijos turi vyskupų paskirtus egzorcistus, o kitose vyskupijose dar ruošiamasi tai padaryti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lenkijoje rengiamasi atidaryti pirmąjį šalyje egzorcizmų centrą

2007-02-15 | Lenkijoje, Počernine, netoli sienos su Vokietija, 30 kilometrų nuo Ščečino, katalikų kunigai planuoja atidaryti egzorcizmų centrą. Katalikų Bažnyčia įteisino šį projektą per pastarąsias keletą savaičių. Teigiama, kad kunigas Andrzejus Trojanovskis, penkerius metus Ščečine dirbęs kaip akademinis kapelionas, savo parapijoje per savaitę susidurdavo maždaug su 20 galimai apsėstų žmonių. Vokietijos lenkai taip pat dažnai kreipdavęsi į jį, kadangi, kaip teigia dienraštis „Gazeta Wyborcza", Vokietijoje jau 30 metų kai nėra egzorcistų. Dienraštyje pranešama, kad drauge su kunigu dirbs ir psichiatras. Egzorcizmų centre bus koplyčia ir svečių kambariai, o jį patį planuojama statyti miško pakrašty. Į centrą galės kreiptis asmenys, kuriems reikia pagalbos. „Gazeta Wyborcza" teigimu, Lenkijoje šiuo metu yra 50 praktikuojančių egzorcistų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Egzorcizmas kasdienybėje

2007-01-08 | Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!" (Mk 1, 23-27). Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?

2006-12-21 | Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera. Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna - „išpažintį". Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį - ketvirtą - išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis - formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko - nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio" tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia - nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba - tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

2006-12-06 | Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma - vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra" tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai" (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apklausos ir išpažintis

2006-11-01 | Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar - per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas" organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais", kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?" 38 proc. atsakė „taip". Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę - žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pranciškus Asyžietis - šventasis meilės globėjas

2006-10-04 | Pranciškus Asyžietis yra populiariausias „oficialus" šventasis pasaulyje, galbūt ypač dėl to, kad jį plačiai pripažįsta ir nekrikščionišką religiją išpažįstantys žmonės. Jis yra populiarus ne tik dėl anuometinės bičiulystės su ekologija, krikščionišku pamaldumu, savanorišku neturtu ar netgi, nors tai ir arčiau tiesos, su džiaugsmu, kuriuo Pranciškus patraukia mus daug labiau, nei mes sąmoningai suvokiame jo gyvenimą - o labiausiai dėl eroso, kurio vakarietiška krikščionybė visai nepaisė. Būdamas aistringas iki savo širdies gelmių, Pranciškus suteikia mums reikalingą leidimą gauti meilės palaiminimų savo pačių gyvenimuose. Ar jis pats sąmoningai pasišventė tam? Ar pats Pranciškus tobulai ėjo eroso keliu? Abiem atvejais atsakymas yra ne. Tačiau populiarumas kartais liudija apie bendruomenės suvoktą dovaną, nors tuo tarpu pats apdovanotasis gali gerai nesuvokti turįs tą dovaną. Pavyzdžiui... kodėl bitlai buvo taip neįtikėtinai (net jiems patiems) populiarūs? Atleiskite už šį šuolį nuo Pranciškaus iki Johno, Paulo, George‘o ir Ringo, bet šie keturi vyrai tikrai sensacingai sužadino archetipinę gaivališką energiją, kuri milijonams žmonių padėjo atsiverti, išgyventi bendrystę kartu klausantis muzikos ir beveik pagarbiai laukti naujo albumo pasirodymo, kas mūsų laikais jau atrodo seniai pamiršta. Kaip ir šv. Pranciškus, bitlai tik iš dalies buvo atsakingi už tai, kad juos sekiojo visame pasaulyje - jie kūrė muziką ir rūpinosi savo pasirodymais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kodėl aš pasitikiu Biblija

2006-09-18 | Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių. Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta. Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai. Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka - stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių - Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!