LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
A. Dvorkino "Sektos": apžvalga ir kritika

2006-04-01 | Aleksandro Dvorkino knyga "Sektos: totalitarinių sektų apžvalga" yra neabejotinai didžiausios apimties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išleista knyga naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tematika. Iš anksčiau šia tematika lietuvių kalba išleistų knygų galima paminėti tokias kaip Antano Paškaus "Dievai, dvasios ir žmonės "Naujajame amžiuje" (1993), Alano Gomeso "Sektos, kultai ir Biblija" (2000), Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio "Šiuolaikinis religingumas" (2000). Visų šių knygų pozicija NRJ atžvilgiu yra kritiška, visos parašytos remiantis vienu ar kitu krikščionišku požiūriu. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros šia tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, knygoje jie nedviprasmiškai vadinami "totalitarinėmis sektomis". Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą, ji priskirtina antikultinės literatūros žanrui, kuris Vakarų pasaulyje paplito po II pasaulinio karo pradėjus sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių. Keli žodžiai apie autorių. Aleksandras Dvorkinas, gimęs 1955 m. Rusijoje, yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato "sektų" klausimų specialistų. Jis yra Maskvoje įkūręs Šv. Ireniejaus Lioniečio informacijos ir konsultavimo centrą. Šis centras teikia informaciją apie NRJ ir pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų. Knygą galima sąlygiškai suskirstyti į tris dalis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Br. kun. Jurdanas Statkus OFM: Išpažintis. Pats Sutaikinimo sakramentas yra malda

2006-03-09 | Kodėl sunkoka prikalbinti kunigus pakalbėti apie išpažinties sakramentą viešai internete? Nežinau. Kiekvienam savo. Vieni drovesni, vengia viešumos. Kiti gal bijo kritikos, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakys. Tretiems trūksta laiko. Manau, svariausias argumentas yra tyla su sakramentinio slaptumo ženklu, kuri kartais uždengia ir katechezę šio sakramento atžvilgiu. Neužtenka tik vaikučius parengti pirmajai išpažinčiai Pirmosios komunijos proga. Svariau mintis padėlioti galėtų ir turėtų profesūra, ypač šio dalyko specialistai. Nors gali atsitikti, kad jie tik sausi teoretikai, nė karto nesuteikę tikinčiajam to sakramento, apie kurį moko. Pamenu vieną savo profesorių, turintį mokslo laipsnių, kunigą, aiškiai ir įdomiai mokantį apie ligonio patepimą, ir kaip pats viešai per paskaitas prisipažino, dar ne karto iki tol jo nesuteiktą. Kodėl pats sutikote kalbėti? Pati žinai, nelabai noriai. Viena yra pakalbėti su žmogumi akis į akį apie jam rūpimus dalykus ar kur grupėje prie kavos puodelio, kita - daryti masinį šou. Pagalvojau, jei bent vienai dūšiai kažkas paaiškės ar kuo tas padės, gal verta. Minėjote pirmąją išpažintį, kurią turėjome visi tikintieji, bet ką pasakytum, kaip jauteisi pirmąkart eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių? Tiesą pasakius jaudinausi, dar zakristijoje pajutau, kaip prie nugaros prilipo drabužiai, ir, rodos, linko keliai. Saujoje net nešiausi špargalkę, kur buvau užsirašęs išrišimo formulę, jeigu netyčia atmintyje „užstrigtų".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sektos Rusijoje

2006-02-07 | Vakar vakare su žmona viešėjom pas mano mamą. „Bevartydamas" TV kanalus (ieškojau History Channel kanalo, kuriame tuo metu buvo rodoma laida „Įvykiai, sudrebinę pasaulį) užkliuvau už ukrainiečių CTB kanalo laidos apie Scientologiją ir kitas „sektas" Rusijoje. Ir likau žiūrėti... Negalima praleisti tokių puikių dabartinės demagogijos pavyzdžių. Čia nupaišyčiau šypsenėlę, jei nebūtų liūdna kažkiek. Pagrindinės laidos mintys tokios: „sektos visiškai užvaldo žmogų, padaro jį bevaliu vergu", „faktiškai visi sektantai vartoja narkotikus", „sektos - pagrindinė pinigų plovimo vieta", „Sektos labai labai baisios" Ir visiškai jokio bandymo išsiaiškinti, kas yra kas. Rusijoje yra, žinoma, ir šarlatanų, grupių, kurios tik siekia pralobti iš abejotinos vertės kursų ar kitokios pasiūlos. Tačiau toje laidoje viskas buvo gražiai suplakama į vieną: charizmininkai krikščionys, scientologai, satanistai... Laidoje kalbėjo kažkoks privatus detektyvas, besispecializuojantis žmonių, pakliuvusių į „sektą", ieškojimu ir ištraukimu (vakarų terminais tariant - deprogramuotojas). Jo pagrindinė mintis - kad tai beveik užtikrinta, jog sektos plauna pinigus (nors nieko konkretesnio negalėjo pasakyti); kad į sektą pakliuvusį žmogų reikia ištraukti; kad jie yra visiškai užvaldyti. Kad juos tenka kartais ir jėga ištraukti. Na, deprogramavimas - prievartinis žmogaus ištraukimas iš „sektos" - atrodo diskredituotas tik vakaruose.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

„Nuodėmių dėžė“. Kodėl katalikai nustojo būriuotis eilutėse ties klausykla?

2005-12-22 | Viena mano pažįstama katalikė visai neseniai pirmą kartą per daugelį metų nuėjo išpažinties savo parapijos bažnyčioje. Ji turėjo savų priežasčių siekti nuodėmių atleidimo, tačiau, be viso to, sakė truputėlį užjaučianti kunigus, kurie yra priversti sėdėti vienumoje klausyklose, laukdami nusidėjėlių atėjimo. Ne taip seniai, vos viena karta anksčiau, galėjai pamatyti mus, sekmadienio popietėmis besibūriuojančius katalikų bažnyčiose, laukiančius savo eilės prieiti prie klausyklos. Mes cituodavome pažįstamas frazes (pvz., „atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau"), išsakydavome savo nuodėmes bei kiek kartų jas padarėme, galbūt tekdavo išklausyti kunigo pamokymą, o po to kaip bausmę sukalbėti keletą „Sveika Marija". Kai kuriose parapijose sistema būdavo taip gerai „atidirbta", jog galėjai stebėti judančią eilutę. Išpažintis buvo būtina katalikų tikėjimo dalis bei katalikiško identiteto ženklas. Taip pat tai - ir asmeninio atsinaujinimo pažadas. Šiuo metu daugumoje bažnyčių eilių prie klausyklų beveik nebeliko. Išpažintis, arba susitaikinimo sakramentas, tapo sakramentu, kurį neretas katalikas leidžia sau praleisti. Mes susituoksime bažnyčioje, būsime palaidoti bažnyčios bei per Mišias priimsime Komuniją, tačiau reguliarus nuodėmių išpažinimas Dievui ir kunigui tampa vis retesnis. Kur pradingo visi nusidėjėliai? Žvelgiant paviršutiniškai, susitaikinimo sakramentą priimančių žmonių skaičiaus mažėjimas nekelia nuostabos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Stačiatikiai

2005-12-12 | Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių Bažnyčios. Tarp jų didžiausia ir įtakingiausia yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchija. Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų - Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje

2005-12-08 | Politiniai XX amžiaus kataklizmai (pasauliniai karai, okupaciniai režimai) neatpažįstamai pakeitė Lietuvos konfesinį žemėlapį. Vienos religijos sunyko, kitos buvo priverstos išgyventi neįtikėtino masto „eksperimentus“. Visas jas palietė globalūs sekuliarėjimo procesai. Kita vertus, konfesines permainas lėmė ir pačios Bažnyčios, naudodamosi palankia politine situacija. Prerogatyva čia, žinoma, priklausė valstybinėms religijoms, kurių XX a. Lietuvoje būta dviejų, – katalikybei ir stačiatikybei. Ilgaamžė permaininga jų kova XX a. galutinai išblėso, palikdama gilų pėdsaką abiejų religijų istorijoje ir tautų sąmonėje. Būdama ne tik agresyvių imperijų, skirtingų politinių sistemų, bet ir didžiausio pasaulyje stačiatikybės regiono pakraštyje, lietuvių visuomenė religiniam identitetui linkusi skirti ypatingą reikšmę. Tapatinimasis su katalikybe, „Vakarais“ padėjo jai išsaugoti tautinį bei konfesinį vienalytiškumą, katalizavo laisvinimosi iš svetimų kultūrų sąjūdžius. Kaip tokioje kultūriniu ir konfesiniu požiūriu užsiangažavusioje visuomenėje jaučiasi kitos tautos ir religijos? Negausios Lietuvos mažumos lietuviams mažai pažįstamos. Tik dabar imta gilintis į netradicines socialinės, mažumų istorijos temas. Vis daugiau istorikų, sociologų, etnologų domisi nevyraujančiomis tautomis ir religijomis, kasmet daugėja akademinių jų praeities tyrimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Judaizmas

2005-11-22 | Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų "etninis žydiškumas". Sąvoka "žydas" yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka "žydas" paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16). Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Žydai ir Judaizmas Katalikų Bažnyčioje

2005-11-22 | 1982 m. kovo 6 d. popiežius Jonas Paulius II kalbėjo vyskupų konferencijų atstovams ir kitiems ekspertams, susirinkusiems į Romą aptarti Bažnyčios ir judaizmo santykių: „<…> savo posėdžių metu jūs aptarėte katalikiškojo mokymo ir katechezės požiūrį į žydus ir judaizmą <…>. Šioje srityje turėtume siekti, kad visų lygių katalikiškasis mokymas, vaikų ir jaunimo katechezė pristatytų žydus ir judaizmą tik sąžiningai ir objektyviai, be prietarų ir neužgaunant, ir drauge aiškiai atskleistų [žydams ir krikščionims] bendrą paveldą”. Šią prasmių prisodrintą pastraipą Šventasis Tėvas parašė remdamasis Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate (4), kur rašoma: „Visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia”; ir šiais žodžiais: „Kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą <…>”. Į tai atsižvelgia „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate (4)“ (Orientamenti e suggerimenti per l’applicazione della dichiarazione conciliare Nostra aetate, 4, 1974 12 01). Šio dokumento III skyrius „Mokymas ir auklėjimas“ baigiamas rekomendacijomis, kur išvardyti konkretūs įgyvendintini dalykai: „Su šiais klausimais susijusi informacija svarbi visiems krikščioniškojo mokymo ir auklėjimo lygiams. Tarp kitų informacijos šaltinių reikia ypač atsižvelgti į: katekizmus ir tikybos vadovėlius; istorijos veikalus; socialinio komunikavimo priemones (spaudą, radiją, kiną, televiziją).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dievo rūstybė

2005-11-18 | Nėra abejonių, kad vaizdingas Dievo rūstybės aprašymas, pateiktas Jėzaus, kelia susirūpinimą daugeliui šiuolaikinių skaitytojų. Taip yra todėl, kad mes praradome ryšį tarp Dievo malonės ir Dievo rūstybės ir manome, jog galime turėti pirmąją be antrosios. Mes dar labiau nerimaujame, nes užuominos apie dieviškąjį teismą, rodos, susipynusios su visais mokymais apie pasaulio pabaigą. Tai gera vieta pamąstyti apie Dievo teismo prasmę ir svarbą evangelijose, ypač Evangelijos pagal Matą 24–25 skyriuose ir atitinkamose Morkaus ir Luko evangelijų vietose. Jėzus nesušvelnino savo žodžių. Jo žodžiuose skambėjo įspėjimas, ne mažesnis negu Senojo Testamento pranašo žodžiuose. Jis išpranašavo žmogišką ir socialinį žlugimą (Mt 24,6–8), persekiojimus (Mt 24,9–11), meilės atšalimą ir nusigręžimą nuo tikėjimo dėl bendros netvarkos ir neramumų (Mt 24,12–13). Tiesa, kad daugelis iš tų nelaimių ir įspėjimų buvo susiję su vietiniais įvykiais Judėjoje. Reikia paminėti svarbą fakto, kad šis mokymas pradedamas šventyklos sugriovimo pranašyste. Toji pranašystė tuomet išsipildė 70 m. Evangelijoje pagal Luką, 20 skyriuje 21 eilutėje Jėzus kalba apie kariuomenės apsuptą Jeruzalę. Tai akivaizdžiai susiję su Judėja, taigi Jėzaus žodžiai gali byloti apie įvykius, kurie dabar yra tolima praeitis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė

2005-11-06 | Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du - vyrų ir moterų - vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV - XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!