LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
Tautiškumas ir krikščionybė

2004-03-31 | Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti - ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems - griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius - laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems - vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas" - tai pasakymai „aš tuo įsitikinęs", „tai man akivaizdu", „tikiu, kad...". Gerai tai ar blogai? Ar įmanoma išlikti objektyviam net tada, kai pats esi kažkuo tvirtai įsitikinęs, kai tiesiog tiki? ...Kokiais žodžiais, įvaizdžiais, palyginimais ar pavyzdžiais liudyti tikėjimą? Bepigu nupasakoti ar nupiešti saulę, kai žiūri į ją iš žemės; tačiau kokiais žodžiais ją apibūdintų esantysis viduje? Įmanoma nufotografuoti kalnus ir pakankamai aiškiai tai, ką matei, papasakoti, kuomet stebi juos pro lėktuvo iliuminatorių; tačiau ar tų vaizdų įtaigumas gali prilygti įspūdžiams keliautojo, esančio kalnuose, žygiuojančio tarpeklyje arba kopiančio viršukalnėn?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Paveikslo perkėlimas virto tautiniu, o ne bažnytiniu susipriešinimu

2004-03-28 | Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kovo 8-ąją paskelbė dekretą, kuriame primena, kad šventoji sesuo Faustina Kovalska 1931 m. vasario 22 d. regėjime išgirdo Viešpaties Jėzaus žodžius: pagal vaizdą, kurį matai, nutapyk paveikslą su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Pažadu, kad siela, kuri gerbs šį paveikslą, nežus. Taip pat pažadu jai pergalę prieš jos priešus jau čia, žemėje, o ypač mirties valandą. Aš apginsiu ją, kaip savo paties garbę. Tokį Dievo gailestingumo paveikslą, laikydamasis s. Faustinos nurodymų ir nuolat jai prižiūrint, 1934 metais Vilniuje nutapė menininkas Eugenijus Kazimierovskis. 1935 metais, pirmąją savaitę po Velykų, Dievo gailestingumo paveikslas tris dienas buvo viešai pagarbai iškeltas Aušros Vartų koplyčioje. Deja, vėliau jis ilgai klajojo iš vietos į vietą, stokodamas deramos pagarbos ir net patekdamas į didelį pavojų visai pražūti.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

2004-03-12 | Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto - pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Tikrasis krikščionybės veidas

2004-03-08 | Krikščionybė turi daug veidų. Istorijos eigoje buvo stengiamasi sumaniai slėpti jos tikrąjį veidą. Ne visada pavykdavo. Prisiminkime inkviziciją, paveikslų garbinimą, popiežiaus neklaidingumo dogmą, kryžiaus karus. Tokiuose įvykiuose atsiskleisdavo kitas, tikrasis, krikščionybės veidas. Prasidėjus XXI amžiui krikščionybė taip pat turi savo tikrąjį veidą, tačiau jį slepia po perdėto pasišventimo skraiste. Tarp daugelio krikščionybės veidų, šiais laikais, galima pastebėti ir tikrąjį. Jis kartais šmėkščioja tarp kitų jos veidų. Reikia tik truputį pastabumo bei atidumo, kad tai išvystume. Verslo planas “krikščioniškai”. Nemažai “naujai atgimusių” krikščionių pamato visai neartą lauką pradėti savo verslą toje pačioje dirvoje, kurioje jie ir “atgimė”. Mat daugelis neformalių religinių grupių narių neturi darbo, ir jiems tokių krikščionių verslininkų atsiradimas yra tarsi išganymas. Naujai pradedančio savo verslą krikščionio sąmonėje pradeda formuotis nuomonė, kad geriau priimti dirbti tokio paties “tikėjimo” žmogų, kuris suprastų jo norus bei siekius. Tačiau tai ne visada pasiteisina. Priėmus kai kuriuos tikinčiuosius dirbti pasimato, kad jie neturi kvalifikacijos tam darbui.

Lankomumo reitingasKomentarų: 8

plačiau >>

Terminas “sekta” kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas

2004-03-05 | Žmonijos civilizacijos istorijoje didelį vaidmenį vaidina veidrodžiai. Veidrodis pasirodo jau labai seniai, veidrodis yra jau Antikoje, veidrodį žino Egipto civilizacija ir dar ankstesnės civilizacijos – ir tai natūralu, nes veidrodis t.y. daiktas, gaminąs atvaizdus. Veidrodis parodo mūsų atspindį – ir tik aukštesnieji gyvūnai bei žmogus stabteli prie veidrodžio; žmogus kiek ilgėliau, nes žmogui būdinga reflektuoti. Tūlam asmeniui būdinga refleksija yra bendražmogiškas dalykas, todėl manau, kad ir akademinė diskusija, pokalbis, kurio vienas iš pagrindinių sandų yra sąmoningas refleksijos naudojimas, neišsiskiria nuo viso bendražmogiškojo konteksto. Įdomu, kad nors žmonija visuose savo vystymosi laikotarpiuose veidrodžius mėgo, bet yra atvaizdų, yra ženklų, kurie atspindi mūsų ir pačios visuomenės mentalitetą ir nuostatas, patyrimus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Trumpa laiko teologija

2004-03-05 | Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai "pririštas" prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu. Tad ar tikrai gyvename "chronokratijos" laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis? Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę" (Pr 1,1). Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra "labai gera", kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31). Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: "Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius". Todėl Dievas laiką "suvokia" irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: "Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Viltingas kardinolo V.Kasperio vizitas Maskvoje

2004-03-05 | Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais. Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Krikščionybės įkūrėjas

2004-02-16 | „Laikų pilnatvei" atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį", atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jonas Bretkūnas – pirmos lietuviškos Biblijos vertėjas

2004-02-16 | Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Didysis Amerikos prabudimas

2004-02-16 | Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą. Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!