LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Subkultūros
Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros

2009-02-04 | Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Paauglių susikurtas stilius verčia nerimauti

2009-02-04 | Susitarėm susitikti su keturiolikmete Gabija. Mergina fotografuotis atsisakė, esą viešumas gali pakenkti mokyklos ir šeimos santykiams. Smulkutė paauglė buvo juodais, lygiais, įstrižai kirptais plaukais, tamsiais ruožais apvedžiotomis akimis, auskariukais nosyje, antakyje, ausyse – net po keletą. Ji sakė dar turinti auskarų ir kitose kūno dalyse, tačiau parodyti jų nesutiko. Apsirengusi mergina buvo vyšninės spalvos švarkeliu, juoda palaidine ir ilgu, „karpytu“ juodu sijonu, apsiavusi niekuo neypatingais rudais batais, kurie visai neprimena storapadžių. Jokio išskirtinumo, greičiausiai tik savo stiliaus beieškanti paauglė, tik tiek. Tai kas gi yra tas „emokidas“? Gabija pradeda pasakoti. Ji emo stiliumi rengiasi jau beveik dvejus metus. Turi ji daug draugų ir kitų bendraminčių. Panevėžyje su jais susitinka „Babilone“ arba, kai geras oras, – prie politechnikumo, ant laiptų. Su kitų miestų „emokidais“ ji bendrauja interneto forumuose arba svetainėje one.lt. „Emokidų“ Lietuvoje labai daug. Tai nėra tik aprangos stilius. Juo reikia būti. Tai reiškia – būti emocionaliam, mylėti kitą žmogų, visada būti liūdnam,“ – paaiškino keturiolikmetė. Pasak Gabijos, tokie žmonės būna meniškos sielos ir dažnai kitų nesuprasti arba jiems trūksta šilumos namuose. O ko gi trūksta jai? „Tėtis paliko mamą prieš trejus metus. Į šeimą atėjo kitas vyras, kurį mama myli labiau nei mane“, – išsakė savo nepasitenkinimą mergaitė. Tiesa, tuo sunku patikėti.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Laimės paieškos rožiniam mieste. Interviu su emo.

2009-01-30 | Brėkštant droviai apsnigtam viduržiemio rytui į rožinio miesto vartus pasibeldė vaikinas ir nusibraukė juodų plaukų sruogą nuo akių. Apsikabinau truputį per saldžios kinrožių arbatos puodelį ir susikaupusi užkalbinau. PinkCity: Labas, gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad nori papasakoti apie emo, kaip yra iš tikrųjų. Nes TV oi kokių nesąmonių pripasakoja… Emo: Sveika, PinkCity. Taip, mane tikrai šokiravo tie visi įvykiai Kaune. Šokiravo ne tik žmonių, bet ypač žurnalistų nuomonė apie emo “judėjimą”. PinkCity: Kodėl? Šiaip visus šokiravo savižudybės… Emo: Mano asmenine nuomone, tai net nebuvo savižudybės. Daugelis “kitokių” paauglių lipa ant apleistų pastatų stogų, kur vaikščioti pakankamai pavojinga. Pats ne kartą buvau užsirioglinęs ant prie Kauno “Akropolio” esančio stogo. Aš tikrai manau, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, ypač pirmos mergaitės kritimas. Gali būti, kad antra ir nusižudė, bet ne dėl to, kad ji buvo emo, tiesiog ji sunkiai galėtų gyventi toliau, mačius savo geriausios draugės žūtį. Šiaip iš tiesų vien tų savižudybių nenorėčiau labai nagrinėt, nes jų tikrai nepažinojau ir negaliu 100% būt užtikrintas savo nuomone. Labiau norėčiau atkreipt visuomenės dėmesį apie klaidingai susidariusią nuomonę apie pačią emo kultūrą. Ir dar.. vienas dalykas yra emo, o kitas dalykas emo išvaizda. PinkCity: Gerai, tada papasakok, kas apskritai yra emo. Emo: Emo kultūros pradžia prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man emo asocijuojasi su grupe Weezer.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Runkelio“ mentalitetas ir dialogo „kultūra“

2009-01-17 | Nerangiomis gyvulio manieromis visą Lietuvą išsižioti privertusi kaimenė Vilniuje yra beprecedentis darbo išvargintosios, jo jau senokai nedirbančiosios ar niekad neragavusiosios minios akibrokštas dirbančiai valstybės liaudžiai. Taip, tai pačiai, kuri kasdien moka mokesčius, sunkiai dirba nuo aušros iki sutemų. Tos pačios, kuri kasdien vairuoja troleibusus, kepa duoną, dėsto paskaitas kolegijų ar universitetų auditorijose, skenuoja prekes prekybos centruose ir šąla prekyvietėse po atviru dangumi. Ne, tikrai šaliai dirbantieji ir sunkią valandą ją išlaikantieji neturėjo nei laiko, nei ūpo su šypsenomis (!), o vėliau ir kruvinais krumpliais Seimo aikštėje stovėti. Ne, sunkiai duoną uždirbantieji tądien darė tai, ką kasdien daro tūkstančiai į aikštę nesusirinkusiųjų − dirbo. Į aikštę susirinko nuvalkioti rėksniai ir demagogai, viltį neva praradusieji (ar kada turėjusieji?), rinkimų (kuriuose nesivargino dalyvauti) rezultatais nusivylusieji, aukštojo mokslo neragavusieji ar jį dykai už tos pačios valstybės pinigus gavusieji, mušti, laužyti ir naikinti susirinkusieji. Nei profesinių sąjungų stiprėjimo, nei korporatizmo kūrimosi sugyvulėjusi minia nė nepriminė. Ji priminė badaujančią gyvulių armiją. Badaujančią ne tiesiogine šio žodžio prasme (juk švaistėsi brangstančiais (ir neįperkamais?) maisto produktais), o kultūrine prasme − miniai reikia švietimo. Runkelio mentalitetu apsišarvojusiai miniai reikia išmokti, ne rėkti, o dirbi, ne klykti, o diskutuoti, ne piktintis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Runkeli, kas tu?

2008-11-30 | Aną dieną manęs paklausė: Andriau, tu visą laiką tyčiojiesi iš runkelių. Ką tu nori pasakyti? Kas jie tokie? Kaimiečiai? Tuomet supratau, kad turiu paaiškinti, ką reiškia šis nuostabus lietuviškas žodis, atsiradęs taip neseniai ir esantis vienas iš nedaugelio šiuolaikinio žodyno daiktavardžių, prie kurio neprisikabins net ir aršiausias svetimybių rovėjas, nes šis paniekinamas terminas yra toks pat lietuviškas, kaip šaltibarščiai. Taip pat, beje, kaip ir kiti du širdžiai mieli apsižodžiavimo žodžiai – žąsinas ir plūgas. Ne, runkelis – tai ne kaimietis, ir nereikia man kaišioti primityvaus moralizavimo apie miestiečio aroganciją prieš tuos, kas augina duonutę. Taip, gimiau mieste (žinau, žinau, Kaunas – ne visiems jums yra miestas, apie tai kitą kartą), bet prieš kaimą nieko neturiu, ir, kai rašau „runkeliai“, negalvoju „kaimiečiai“. Kai miesto intelektualai pasimeta mikčiojančiuose moraliniuose labirintuose, būtent kaime dažnai galima rasti paprastą ir logišką mąstymą. Ne kur kitur, o tik kaime – net ir kolchozų subjaurotame – begalima rasti vertybių ir moralės atramą, kurią iš miesto, atrodo, visiems laikams išpurtė blizgieji žurnalai. Runkelis – tai, visų pirma, proto būsena, kuri verčia jos savininką jausti skriaudą ir bejėgiškumą. Kai kas nors pasako, kad kiekvienas yra savo gyvenimo šeimininkas, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, tai yra visiškai priešiška runkelio supratimui apie gyvenimą ir savo vietą jame. Mėgstamas runkelio pasisveikinimas: „Kas blogesnio?“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Juodas – tai gotas? Gotas – tai blogas?

2008-09-18 | Po vieno iš akibrokštų Šakių miesto kapinėse (kai ryte kapinių lankytojai aptiko išgertuvių pėdsakus prie vieno kapo) netiesiogiai šis įžūlus poelgis lyg ir buvo kabinamas ant gotų subkultūros atstovų pečių. Tačiau šią subkultūrą propaguojantys jaunuoliai nenori su tuo sutikti. Jie nelabai nori sutikti ir su tuo, kad bet kuriam, vilkinčiam tamsius rūbus, avinčiam ilgaaulius „kerzus“ iškart klijuojama goto etiketė. Šiandien gatvėje minia mirga įvairiausiomis spalvomis. Nors Šakiai yra nedidelis, provincinis miestas, tačiau ir jo gatvėmis kasdien vaikšto savo išvaizda akį traukiantys jaunuoliai. Dažniausia jie vilki juodos spalvos rūbus, nešioja ilgaaulius kareiviškus batus – „kerzus“, puošiasi grandinėmis, spygliuotomis apyrankėmis ir auskarais. Visuomenė įpratusi juos vadinti gotais. „Gotas nėra tik juodai besirengiantis žmogus,- kalba prieš šešerius metus juodą spalvą ir „kerzus“ pamėgęs aštuoniolikmetis Vytautas. – Kaip ir kiekvienai subkultūrai, gotikai būdinga tam tikra muzika, apranga, aksesuarai bei pasaulėžiūra. Ir tikrai ne kiekvienas juodai apsirengęs yra gotas.“ „Gotai neatsiejami nuo meno. Jie turi mėgstamas meno atšakas, dažnai kuria patys. Juodai apsirengti gali bet kas, bet gotu pirmiausia reikia būti viduje,“– mano Deimantė, kuri pirmuosius „kerzus“ nusipirko prieš trejus metus, o po to pamėgo ir juodą spalvą. Vytautas mano, jog daug įtakos būsimam gotui ar kitos subkultūros atstovui turi aplinka bei draugai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sonio Bargerio ir Hell

2008-08-21 | Pasakojimas apie Hell's Angels baikerių klubą – tai pasakojimas apie rinktinių vyrų broliją. Vyrų, kurie kovoja ir miršta vieni už kitus, nesvarbu, kas benutiktų. Ouklando Hell's Angels, (kaip ir kiti klubai) priklausė nuo jame esančių žmonių individualybės. Žmonės ateina ir išeina, gyvena ir miršta. Daugelis dar nuo senų laikų užsilikusių senių bastosi kartu su šiuolaikiniais jaunikliais. Tikra tiesa – kai kurie šių vyrų tokie keistuoliai, kad sunku net patikėti, tačiau kaip ten bebuvę – mes vieningi. Kai gyvenimas nebeglosto paplaukiui, kai virš galvos mojuoja kumščiais ir aplinkui skraido kulkos, draugo pečiai šalia labai praverčia. Manęs labai daug klausinėja apie priėmimą į klubą. Tikrai, labai jau daug spėlionių apie tai. Štai, kad ir toks pavyzdys: sakoma, kad norėdamas tapti Hell's Angels nariu, turi ką nors nužudyti. Iš tiesų nėra jokio ypatingo ritualo, išskyrus buvimą naujoku. Naujokas – tai klubo pastumdėlis ir juodadarbis. Prieš susirinkimus reikia sutvarkyti klubhauzą, sustatyti stalus, įsitikinti, kad yra kavos ir maisto. Renginiams pasibaigus reikia išvalyti patalpas – ši pareiga tenka tol, kol atsiranda jaunesnis naujokas. Tačiau naujokai gali būti ir patys didžiausi skandalistai, kaip, pavyzdžiui, ir nutiko Altamonte: pirmieji atlėkė, paskutinieji išvažiavo ir visiems įrodinėjo savo tiesas. Atrodo, kad naujokai smagiausiai leidžia laiką. Dauguma mūsų buvome nebaigę mokslų, išmesti iš mokyklos, nesusitupėję ir visai tuščiomis kišenėmis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žiniasklaida apie subkultūras: vien šmeižtas ir dezinformacija?

2008-08-05 | “Emo negeria. Jie tik pjaustosi venas ir trokšta mirties” , “Gotai ne satanistai. Tai tik švelnesnė jų atmaina” , “Jei žmogus tapatina save su subkultūra, vadinasi jis turi rimtų psicholiginių problemų”. Tokių ir panašių nesąmonių spaudoje, tiek popierinėje, tiek internetinėje, teko skaityti ne kartą. Žiniasklaidoje gausu straipsnių apie įvairias jaunimo subkultūras. Ir dejų deja, vargiai juose atrastume ką nors protingo ir teisingo. Paprastai žurnalistai menkai tesistengia pasidomėti apie tai, ką rašo ir nesukdami sau galvos žerteli skaitytojams šūsnį iš piršto laužtų stereotipų, nė nesigilindami, logiški jie ar ne. Taip atsivertęs laikraštį koks paprastas taikaus būdo metalistas gali sužinoti, jog yra agresyvus ir piktas, puikiu humoro jausmu pasižyminčiam gotui paaiškėja, kad jam draudžiama šypsotis, skinas suvokia - kad savo buvimu kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, o pankas - kad svarbiausias jo ir draugų užsiėmimas yra spardyti megztą kamuoliuką, vadinamą socksu. O kur dar paskalos apie satanizmą, gyvūnų aukojimą, kapinių niokojimą ir polinkį į savižudybę. O jos kinta priklausomai nuo mados. Anksčiau visus tuo dalykus kabindavo metalistams, vėliau bobučių šiurpintojų vaidmuo atiteko gotams, o dabar tenka girdėti gandų, jog šėtono garbinimu užsiiminėja emo. Tad logiškai peršasi išvada, jog satanistais vadinama ta subkultūra, kuri tuo metu būna labiausiai “ant bangos”. Tad galite būti ramūs - tektonikų era dar neatėjo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Baikeriai: žvilgsnis iš arčiau

2008-06-19 | Tenka pripažinti, kad motociklų tema Autoreviu.lt sulaukdavo mažiau dėmesio, negu vertėtų. Dabar situacija pasikeitė. Padedami baikerių klubo „Kauno vilkai“ ir jokiam klubui nepriklausančio, tačiau daugeliui baikerių puikiai pažįstamo Jono Pugevičiaus, pradėsime taisyti šią informacinę spragą. Pasak J. Pugevičiaus, anksčiau, tarybiniais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, tiems, kurie negalėjo įpirkti automobilio, motociklas, o ypač su vežimėliu, buvo pagrindinė transporto priemonė. Juo buvo važinėjama visus metus. Tie, kuriems per 30 metų, puikiai prisimena, kaip atsirado „Jawa“ motociklai su moderniais vežimėliais, turėję net užtempiamą stogą. Vėliau situacija pasikeitė, o motociklas iš kasdieninės transporto priemonės virto savotišku prabangos atributu (dideli kelionių motociklai) arba savaitgalio gyvenimo būdu. Taip, geras motociklas kainuoja kaip geras automobilis, jam taip pat reikia priežiūros, jį galima papildomai puošti. Be to, baikeriai pripažino, kad B kategoriją, leidžiančią vairuoti lengvuosius automobilius, turi daugiau baikerių negu A kategoriją, leidžiančią vairuoti motociklus. Tik... jiems tai netrukdo. Darbo dienomis važinėjantys automobiliais, savaitgaliais baikeriai persėda ant motociklų ir atsigauna važinėdami naktimis arba tuščiais užmiesčio keliais. Važiuojant motociklu jaučiamas vėjas, aplinkos aromatai, paspaudus akseleratorių padidėja adrenalino kiekis kraujyje. Tai pojūčiai, kurių, kartą patyrus, norisi dar daugiau.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Politikos viršūnėse - runkelių sodai

2008-06-09 | Skaitydama rusišką knygą apie rinkimų technologijas aptikau mintį, kurią dabar cituoju savo pažįstamiems politikams ir ne politikams. Autorius rinkimų sąraše esančius kandidatus suskirstė į tris kategorijas: 1. Stambūs žaidėjai 2. Mulkiai ("lochai") 3. Infiltruoti asmenys ("podstavnyje lica"). Labai laukiu, kada Lietuvos partijos paskelbs savo rinkimų sąrašus. Kai žiūrėsiu į kalbančius dėdes ir tetas per televizijos rinkimų laidas, klausysiu, kaip pamaldžiai jų taukuotomis lūpomis tariamos frazės "programinės nuostatos", "Lietuvos žmonės", "partijos pozicija" - mintimis mėtysiu juos po tas kategorijas. Pirmos - stambių žaidėjų - kategorijos asmenų tikrai bus mažiausiai. Galėsiu smagiai mėginti atskirti antrus nuo trečių. Antri - pasimetę naujokai. Treti - buvę kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai, kuriuos po visas Lietuvos partijas skirsto tvirta LKP ranka. Minėtoji klasifikacija veda mane toliau - prie kitos minties. Lietuvos visuomenė skirstoma į elitą ir runkelius. Kalbama apie elito atotrūkį nuo runkelių, socialinę prarają, kurią reikia mažinti, ir kt., ir t.t. Tačiau imkim ir pažiūrėkim atmerktom akim bei paklauskim savęs: kur yra runkeliai, o kur elitas? Elitas - politikoje, runkeliai - visur kitur? Ne, mielieji. Viskas yra būtent priešingai. Runkeliai telkiasi Lietuvos politikos viršūnėse, o elitas - visur kitur. Elitas emigracijoje. Elitas versle. Taip, praraja tarp elito ir runkelių didžiulė. Ne socialinė, o kitokia - IQ.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!