LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Subkultūros
E.Mickevičienė nuo skustagalvio išpuolio apgynė gotus

2008-05-08 | Praėjusį savaitgalį stilistė Eglė Mickevičienė patyrė, ką reiškia gatvės kautynės. Laimei, moteris rimčiau nenukentėjo, o kilęs konfliktas tarp skirtingoms subkultūros priklausančių jaunuolių, jos dėka buvo greitai užgesintas. Praėjusį penktadienį ekscentriškai mėgstanti atrodyti ir gotų bei pankų judėjimams simpatizuojanti 39 metų stilistė kartu su savo jaunaisiais bičiuliais nusprendė apsilankyti gotų vakarėlyje. Kompanijos linksmybes nutraukė iš išvaizdos skustagalvių subkultūrai priklausantis vaikinas, kuris ėmė kabinėtis prie Eglę į vakarėlį atlydėjusių ekstravagantiškai apsirengusių gotų, o vėliau, gatvėje, pasak E.Mickevičienės, išsitraukęs peilį puolė juos. Stilistė nesutriko ir įsivėlusį į susistumdymą, kartu su kitais šalia buvusiais žmonėmis sugebėjo išskirti susikibusias puses. „Matyt, vis dar veikia incidentas, nutikęs su Berneen, - sakė E.Mickevičienė, svarstydama, kodėl skustagalviui galėjo užkliūti ekstravagantiškai atrodantys gotai. – Svarbiausia, kad būtų tolerancija“. Jaunystėje pankavusią E.Mickevičienę dažnai galima išvysti ekstravagantiškai atrodančių žmonių kompanijoje. Po to, kai ji pradėjo atlikėjos karjerą, susibendravo ir su gotų subkultūros atstovais. „Iš pradžių sunkiai sekėsi juos prikalbinti man patalkinti scenoje, tačiau vėliau susibendravome. Ir dabar dažnai nueiname į renginius – jie yra jauni, tad juos pagloboju. Štai ir nuo skinų teko užstoti“, - sakė E.Mickevičienė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Ar emigrantai = runkeliai?

2008-05-03 | Dabar jau ir norėdamas neatseksi, kas po Nepriklausomybės atkūrimo į užsienį išvykusiems lietuviams priklijavo ekonominių emigrantų etiketę. Ji prilipo nenuplėšiamai, kartu su išdavikų arba nepilnaverčių nepritapėlių pravardėmis. Greičiausiai tai būdas rasti žiūros tašką, iš kurio tuos, anot visuotinės opinijos, parazitus dar galima bent kiek toleruoti. Kitaip sakant, pakęsti juos galima tik sumenkinant. Na, ir prasidėjo: išdavė, pabėgo, jiems tik doleris (euras, svaras…) terūpi, savęs užsienyje realizuoti negali, amerikonų tarnais dirba, Lietuvos gėda, kaip gali buvęs profesorius naktimis biurus valyti, skandalas… Visas šis sujudimas – tik dėl to, kad kažkas sugalvojo, o didelė dalis tautos patikėjo, kad emigrantas yra lygu runkeliui. Atseit, lūzeriai kaimiečiai išvažiavo nekvalifikuotų darbų dirbti, kad užsikaltų pinigų. Tie, kuriems tai pavyko (jei kažkas pavyko, tai še tau ir lūzeriai), būtinai turi būti pinigo vergai. Visi emigrantai esą yra nelaimingi, nesugeba gyventi visaverčio gyvenimo kitoje šalyje, naktimis neužmiega kamuojami tėvynės ilgesio ir mušasi į krūtines norėdami išpirkti savo kaltę: užuot pasirinkę tėvynę, pasirinko pinigus. Jei visa tai būtų tiesa, galbūt mažiau būtų kalbama apie protų nutekėjimą ir apskritai, jei tiesa, kad iš Lietuvos iš važiavo tik padugnės, turbūt nebūtų emigrantams tiek daug dėmesio skiriama viešojoje erdvėje. Kiek galima viską, įskaitant emigraciją, vertinti nė neiškišus galvos iš tos kaimiškos sriubos, kurioje nuolat verdama?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Riedutininkų atgimimas

2008-04-11 | Pačiūžas pats laikas iškeisti į riedučius. Ledo arenas – į miesto aikštes ir parkus. 36-erių Audrius Šapola ragina nedelsti. „Su riedučiais – puikiausias laisvalaikis. Tiesa, Vilnius nedraugiškas riedutininkams: automobilių vairuotojams trūksta kultūros, o miesto vald-žiai – supratingumo“, – kalbėjo riedutininkų klubo „Ketvirtadienio nakties karštis“ prezidentas. Išbandęs riedučių trasas Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje, A.Šapola apgailestauja, kad Vilniuje nėra nė vienos modernios trasos, būtent dėl to sostinės gyventojai dar neatrado visų riedučių teikiamų malonumų. Riedučiai – puiki transporto priemonė. „Prancūzijoje su riedučiais patruliuoja policininkai. Austrijoje daugelis turistų negali atsidžiaugti – su riedučiais jie nepavargsta ir pamato gerokai daugiau“, – sakė užsieniečius stebėjęs vilnietis. Kokybiška trasa suteikia daugiau malonumo. „Geros trasos požymis: lygus, negrublėtas asfaltas. Todėl dviratininkų trasos riedutininkams ne visada tinka“, – aiškino A.Šapola. Riedutininkai neturėtų paisyti amžiaus. „Tai nėra tik paauglių pomėgis – Vilniaus gatvėmis su mūsų klubo nariais važinėja ir šešiasdešimtmečiai. Ant riedučių drąsiai gali stoti ir trejų metų vaikai“, – kalbėjo A.Šapola, treniruojantis ir savo atžalas. Neskubėkite pirkti batų su ratais, iš pradžių juos išsinuomokite. „Tik išbandę kelias riedučių rūšis suprasite, kokių jums reikia. Laisvalaikiui labiausiai tiks riedučiai didesniais ratais, tokiais lengvai įveiksite ilgas trasas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dėl gotų ir vandalizmo sąsajų

2008-04-02 | Nebegalime nereaguoti į žiniasklaidoje reguliariai pasirodantį šmeižtą, formuojantį klaidingą visuomenės nuomonę apie kultūrą, kuri mums brangi. Nors esame beveik tikri, kad geltonosios spaudos metodais mistifikacijų besivaikančios ir skandalus kuriančios žiniasklaidos tai nepasieks. Ausis užsikimš ir bendradarbiavimo su gotikinės subkultūros atstovais ieškanti policija, svaresniais įkalčiais laikydama nuomonę „specialistų“, apie šią subkultūrą išvadas darančių pagal paauglių elgesį ir kaimynų ar kitokių „liudininkų“ pamąstymus bei prielaidas. Jau pats teiginys, jog gotikinė subkultūra yra paauglių maišto forma, rodo visišką nesupratimą svarbių šios, daugiau nei prieš porą dešimtmečių pradėjusios formuotis subkultūros aspektų. Visų pirma, gotika neturi nieko bendra su maištu, o juolab – vandalizmu. Tai, kad šie reiškiniai vyrauja stereotipuose – kitas reikalas. Bet klaidingi stereotipai juo labiau nėra subkultūros dalis. Gotika yra kūryba, ir visų pirma – savo asmenybės kūryba. Todėl maištas ir griovimas šiame kontekste yra nereikalingi ir nelogiški. Kaip savo asmenybę kuria juodai apsirengę paaugliai, domėtis ir stebėti privalo tiek tėvai, tiek pedagogai, kuriems patikėta padėti bręstančiai asmenybei rasti save. Savo kaltės dėl prastai vykdomų pareigų jie neturėtų primesti subkultūrai, į kurią paaugliai linksta dažniausiai tik dėl formos išskirtinumo. Nes priimti gotikinės subkultūros turinį pajėgios tik brandžios asmenybės, praėjusios paaugliško maišto etapą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Scene vs Emo arba pirmoji elektroninė subkultūra

2008-03-18 | Prieš kelias savaites kažkuriame Lietuvos tinklaraštyje pamačiau naują subkultūrų terminą - „Scene“. Iškart susidomėjau, kas tai per dalykas. Kažkokiame internetiniame terminų žodyne susiradau, kad tai Emo subkultūros atšaka. Taigi, šiame straipsnyje pabandysiu aptarti Emo, senųjų Emo ir Scene subkultūras. Emo. Tikriausiai niekam nereikia pasakoti, kas yra Emo. Tereikia atsidaryti Google vaizdų paiešką ir įrašyti ten „emo“. Tačiau bandant juos apibūdinti, kyla sunkumų. Dažnai Emo yra turtingų tėvų vaikai, kurie buvo lepinami, todėl dėl išlepimo ir neturėjimo ką veikti ieškojo saviraiškos būdo. Gotai tokiems per prasta - purvina, baisu, juoda. Pankai netinka - tėvai neleidžia nei gerti, nei rūkyti, darytis skiauterių. Todėl tokie jaunuoliai dažnai tampa Emo. Daug kas nežino, tačiau Emo galima skirstyti į dvi grupes - senoji karta ir naujoji karta. Aš priklausiau senajai Emo kartai, kurios jau beveik nebeliko, todėl šiais dalykais ir domiuosi. Kartų skirtumai. Kuo skiriasi senieji Emo nuo naujųjų? Pirmiausia tuo, kad mums nebūdavo svarbu mūsų apranga ir išvaizda, kas yra svarbiausia dabartiniams Emo. Antra, mūsų klausoma muzika visiškai skiriasi nuo naujosios kartos Emo muzikos. Mes klausėmės muzikos, kurios žodžiai turi prasmę, muzikos, kur iš tikro yra emocionali, o ne prikimšta dirbtinių emocijų ir seiliojimusį apie meilę. Jei norite išgirsti skirtumą, štai geras pavyzdys senosios kartos Emo-Hardcore (dar vadinamos Screamo) muzikos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kas galėjo nurungti roko grandus?

2008-03-03 | Pabandysiu grįžti į auksinį roko amžių. 70-jų pradžia roko muzikoje neatrodė labai patikima ir optimistinė: jauna, bet jau spėjusi paragauti šilto ir šalto, pop-kultūra atrodė pavargusi ir nusivylusi. Jos kerinti šypsena nebuvo tokia patraukli ir miela. “Gėlių vaikų” epochos idealai buvo palaidoti per Rolling Stones koncertą Altamonte, kuomet buvo nužudytas žmogus ir prieš klausytojus buvo panaudotas žiaurus smurtas. Dainos apie meilę ir taiką nepagydė pasaulio. Žodyje “hipis” liko vis mažiau romantikos ir tuomet, vietoj vilčių, atsirado abejingumas… “Bitlai”, svarbiausias 60-jų simbolis iširo, The Kinks, The Hollies, Mamas & The Papas, The Beach-Boys, The Byrds ir daugelis kitų, pajuto naujų idėjų krizę ir skambėjo kaip jų pačių parodija. Kitos paprasčiausiai “numiro”. I dangų persikėlė Jim Morrison, Janis Joplin, Jimi Hendrix, Brian Jones… Nueinanti epocha paliko ateinančiai roko kartai turtingiausią muzikinių atspalvių paletę ir šia nuostabia dovana reikėjo protingai pasinaudoti, kas ir buvo padaryta. Dar daugiau: sugriovė kūrybinius barjerus ir atsikratė senų muzikinių schemų. Nauji roko fanatikai padovanojo visam pasauliui tai, ką mes dabar vadiname CLASSIC ROCK. Kaleidoskopinė stilių ir krypčių įvairovė hard-art-soft-kantri-glam-acid-heavy rock suvešėjo 70-jų pradžioje ir pasiekė savo apogėjų, kai Led Zeppelin vedė iš proto daugiatūkstantines koncertų aikšteles, o Ian Anderson, stovėdamas ant vienos kojos, būrė su savo fleita.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėlių vaikai: Vudstokas ir hipių epocha

2008-02-14 | 1969-aisiais įvykusi Vudstoko muzikos ir menų šventė daugiau nei 450 000 žmonių sukvietė į vieną Niujorko valstijos Sullivano apygardos ganyklą. Keturioms dienoms ši ganykla virto maža kontrkultūros zona, daug kam pakeitusia mąstymą, atvėrusia kelią į laisvą meilę ir turiningų malonumų pasaulį. Festivalis prasidėjo rugpjūčio 15 dieną 05:07 ir tęsėsi iki pirmadienio, rugpjūčio 18-osios. Festivalio metu buvo „uždarytas“ valstijos greitkelis – jame susidarė tokios spūstys, kaip Lietuvoje per Baltijos kelią, o valstijos valdžia pasirūpino, kad niekad nebeįvyktų kas nors panašaus. Kaip Votergeitas simbolizavo pasitikėjimo politikais krizę, o Vaterlo – gėdingą imperijų žlugimą, taip Vudstokas tapo septintojo dešimtmečio kontrkultūros apogėjumi. „Tai žmogus gali patirti tik kartą per gyvenimą" sakė renginio dalyviai. Festivalį suorganizavo keturi jauni draugai – parduotuvės savininkas Michaelis Langas, vaistų gamintojo multimilijonieriaus sūnus Johnas Robertsas, teisininkas Joelis Rosenmanas ir jaunų roko grupių vadybininkas Artis Kornfeldas. Juos draugėn sukvietė toks įprastinis „Wall Street Journal“ skelbimas: „Jauni vyrukai, turintys neribotą kiekį kapitalo, ieško galimybių investuoti ir verslo pasiūlymų“. Iš pradžių susitikę jie Vudstoke planavo įsteigti nuošalią įrašų studiją, bet vėliau išsikristalizavo festivalio idėja. Pati festivalio vieta turėjo išreikšti hipių kartos požiūrį: atgal prie žemės. Ji jau buvo pagarsėjusi kaip menininkų meka.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Labas, aš runkelis…

2008-02-12 | Žinot, gal nuo kuklumo ir nemirsiu, bet iki šiol laikiau save besistengiančiu progresyviai ir kritiškai mąstyti, galvojnčiu apie savo ir savo šalies ateitį piliečiu. Bet šiandien, paskaitęs komentarus apie Prezidento apsisprendimą nevetuoti “Leo LT” įstatymo, supratau, kad esu runkelis. Runkelis, nes manau, kad Prezidentas suklydo. Neturiu jokių minčių apie protestus su šakėm, nušvilpimus ar įžeidinėjimus. Tiesiog manau, kad tai klaida ir galiu savo nuomone argumentot (dabar tingiu ir nemanau, kad tai jau kam nors svarbu). Bet esu runkelis, nes nesuprantu, kad tai projektas ateities gerovei, kad tai vienintelis būdas išsaugot energetinę nepriklausomybę ir ekonominę gerovę. Gal ir taip, tebūnie runkelis - koks man skirtumas. Įdomu tik, kodėl Lietuvoj taip yra? Kaip tik koks svarbesnis įvykis visi lietuviai staiga skyla į runkelius ir ne runkelius. Ne į dešiniuosius ar kairiuosius, ne į konservatyvius ar liberalius, ne į optimistus ar pesimistus? Žmogus turėdamas savo tvirtas politines pažiūras kartais būni runkeliu, kartais ne. Paimkim A. Kubilių (tik šiaip pirmas pasitaikęs pavyzdys) - per Pakso skandalą jis buvo ne runkelis, dabar runkelis (bėje nagrinėjant giliau, tuo metu jis buvo prieš Rusijos interesus, dabar už). Uspaskicho chebra visada buvo laikomi runkelių atstovais, ale dabar balsavo, kaip ne runkeliai. Visada buvo teigiama, kad runkeliai klauso Radžio ir Rimiškio, o dabar jų mitinge dainavo Mamontovas. Dievaži pasimečiau. Ne dėl to ar aš runkelis ar ne.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėlių vaikai: „Jefferson Airplane“ ir hipių epocha

2008-02-05 | Išgirdęs „Jefferson Airplane“ muziką, ją tikrai pamėgsi. Tave sužavės vaikiškas pirmojo albumo skambesio naivumas, pakerės vėliau atsiradę paslaptingi tonai, galop visa aplinka pradės raibuliuoti ir įgaus magiškos šviesos. Hipių epochos receptas tebeveikia, juolab dėl to, kad realybė irgi išlieka ta pati – beprasmiai karai, buki diktatoriai, nyki visuomenė ir didžiulis noras numetus visus pančius būti kartu... Septintojo dešimtmečio San Francisko muzika buvo kažkas daugiau nei muzika – tai buvo požiūris. Grupės iš šio miesto buvo orientuotos į kai ką kita, nei melodingumu pasižymėję Los Andželo kolektyvai (The Byrds, Buffalo Springfield, The Mamas and the Papas, The Beach Boys) ar įspūdingus triukus savo studijose naudoję anglai (The Beatles, ankstyvieji Pink Floyd, Moody Blues). Kai kurios grupės pajuto Cream ir Jimi Hendrix Experience įtaką, bet jau 1966, prieš Hendrixo debiutinio albumo „Are You Experienced?“ išleidimą, San Franciske bendruomeninės improvizacijos jaudulys pradėjo lenkti poreikį eksperimentuoti. Kitų miestų muzikantai išsiskirdavo purizmu atliekant bliuzo ir roko kūrinius, tuo tarpu San Francisko aplinka tarsi skatino kūrėjus „viską krauti į mišrainę“. Todėl šios scenos palikimas yra muzikine prasme sunkiai aprėpiamas, ir jį sunku priskirti prie kokių nors kategorijų. San Francisko muziką nelengva kopijuoti – improvizacija muzikantą „nuneša“ į ten, kur niekas kitas nepateks.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Morford Mark „Hipiai buvo teisūs!”

2008-02-01 | Nagi, įvardykite savo judėjimą. Įvardykite tai, kas gera, pozityvu, kas palanku ir draugiška aplinkai, tai, kas vyksta būtent dabar naujai „sužaliavusioje“ Amerikoje. Nerėkite „daugiau ginklų Teksasui“, „mažiau apsisprendimo gimdyti laisvės moterims“, nesiduokite įveliami į begalybę šlykščių Busho ir Co Viduriniuose Rytuose kariaujamų karų, kurie truks iki maždaug 2075 ir vis tiek nebus laimėti. Nes taip sunaikinsite šito mažo gyvo straipsniuko prasmę ir nutildysite naivią jame slypinčio išpažįstamo rožinio optimizmo gaidelę. Kalbu apie energiją taupančias lemputes, į meinstrymą ateinantį natūralų maistą, valiklius be chemijos; kalbu apie banginių ir delfinų saugojimą, kalbu apie jogos studijas, dygstančias kiekvienam miesteliūkšty, dideles natūralių dribsnių dėžes parduotuvėse, aplinkai nekenksmingus vibratorius ir Toyota Prius, tampančią keisčiausiu padėties visuomenėje simboliu. Žinot, tai geri daikčiukai. Apsižvalgykime: mes aukojame ištisas pramonės šakas makulatūros perdirbimui, naujai pigios saulės energijos technologijų kartai ir Oskarą filmui „Nepatogi tiesa“ (The Inconvenient Truth). Netgi didžiausi beširdžiai korporacijų monstrai, kaip Wal-Mart dabar įtikinėja, kad jie išties, išties rūpinasi aplinkos išsaugojimu, nes, na, „taip daryti teisinga“ (skaityk: Tai labai ekonomiška ir praktiška, nes jei jie nepradės rūpintis aplinka, jie tuoj bus išgręžti gamybos ir gabenimo iš brutalių Kinijos sweatshop'ų kainų).

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!