LT   EN   RU  
2019 m. rugsėjo 20 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Tradicija
Tradicija ir laisvė

2012-03-11 | Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę. Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus dangaus, kuris šildė keliukų prie kryžiaus smėlį, kutenantį basas kojas. Iš tos gryčios, iš kurios į Sibirą pirmiausia išvežė dėdę, o paskui ir tėvą, kurioje garnizonų kareivos į sieną daužė motinos galvą, ieškodami partizanų bunkerio, iš kurios motina, užklupta vidur nakties, išbėgo į gruodo tamsą ir, kaimynų šunų apdraskyta, buvo peršauta prie Digrių koplyčios. Visas esu iš močiutės pasaulio, kurio skrynioje dar tebebuvo mirčiai sulankstyta, dailiai išsiuvinėta prijuostė. Visas esu iš savo sulaužytų kojų ir kuliamosios sutraiškytų rankos pirštų. Iš konfiskuotų namų, gyvulių, įrankių ir įnagių. Esu iš klūpojimo ravint neužmatomas atmatuotų cukrinių runkelių vagas, iš bėgimo paskui rugių kertamąją ir pėdų rišimo. Esu iš sąsiuvinyje brigadininko atgrubusiais pirštais surašytų darbadienių. Esu iš tos meilės ir neapykantos, iš priespaudos ir laisvės, kai laisvė atvirai skambėdavo pabaigtuvių dainose, persmelkiančiose išbuožintą ir sukolektyvintą kaimo po kaimo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Naujieji Metai

2010-12-26 | Naujieji Metai – šventė, vykstanti sausio 1 dieną ir skirta paminėti metų virsmą. Tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia. Naujųjų metų datą sausio 1-ąją nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. 1582 m. po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų. Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a. Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami skirtingu laikotarpiu: vienur sutapatinimi su žiemos saulėgrįža, kitur su pavasario lygiadieniu, derliaus šventėmis. Mitologinė Naujųjų metų prasmė - sugrįžimas į kosmogoniją. Ikiistorinėse kultūrose laikas suvokiamas kaip ciklinis dalykas. Norint apsivalyti nuo nuodėmingos istorijos rengiamas Naujųjų metų šventės ritualas, kurio metu atkuriamas pasaulio sukūrimo archetipas, o praeitis nebeegzistuoja. Šiuolaikinėje civilizacijoje Naujųjų metų samprata gerokai pakito, tačiau atsinaujinimo idėja išlieka.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčių ir Kalėdų papročiai Lietuvoje

2010-12-22 | Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime vadinti Kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį vakarą paruošti. Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, persirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalo paviršių. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant Kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių ("plotkelių"), kiek bus žmonių prie stalo.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kūčių papročiai

2010-12-22 | Kūčios - viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas - saulėgrįža. Kūčios - tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai: "Kūčia" - per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai - rusų "kutja", baltarusių "kucia", graikų "kukia". Tai patiekalas - įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. "Kūčia" - kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis "kūtė" kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) "kote" ar "kotte" - „pašiūrė, tvartas". "Kūčia" galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio "kuc" - kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie kūčią, Kūčias ir kūčiukus

2010-12-21 | Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas" veda tikrai labai giliai. Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčių tradicijos

2010-12-20 | Lietuviams Kūčios – viena iš svarbiausių švenčių. Senovėje lietuviai per Kūčias atsisveikindavo su senaisiais metais, o per Kalėdas švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Dabar Kūčios tapatinamos su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių pavadinimas kilęs iš pagrindinio šios šventės patiekalo pavadinimo kūčios. Tai svarbiausias apeiginės Kūčių vakarienės valgis, kuris skirtas šeimos nariams, namiškiams ir protėvių vėlėms. Per apeiginę vakarienę pirmus kąsnius ir gurkšnius aukodavo vėlėms ir derlių lemiančioms dievybėms, po to indą su kūčia siųsdavo aplinkui stalą. Jos visi turėjo paragauti. Kūčią gamindavo iš daigintų kviečių, žirnių, pupų, aguonų, riešutų, kanapių. Viską sumaišydavo su medumi pasaldintu vandeniu. Apeiginis kūčios valgymas turėjo lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus. Kūčios – šeimos šventė. Per jas susirenka visi šeimos nariai į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai – šventa šeimos apeiga, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali dėl rimtų priežasčių vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Ant mirusiojo šeimos nario lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama per vakarienę. Tikima, kad mirusiojo vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais. Nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų priežasčių jis pats ateiti negalėdavo, tai jam pavalgyti nuo Kūčių stalo nunešdavo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Kūčios

2010-12-18 | Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi graikų k. žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia". Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčios - išsigelbėjimas nuo viską naikinančios vartojimo kultūros

2010-12-16 | Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriu yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną - gruodžio 24-ąją - paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.Džiaugiuosi, kad mūsų Seimas turėjo valios ir politinio ryžto Kūčias pripažinti kaip deramai švenčiamą šventę. Tai rodo, kad vyksta kažkoks lūžis mūsų politiniame mąstyme. Juk jau buvome pasimetę ir atrodė, kad tautinės, religinės bei dvasinės vertybės atsidūrė kažkur nuošalyje. Globalizmas yra toks šių laikų reiškinys, kuris nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūrose, nei tautose, nei valstybėse. Tad jeigu nėra stipraus socialinio pagrindo - šeimos, tai tas globalus negatyvas sklinda labai laisvai. Kūčios yra iš tikrųjų reikšmingos tuo, kad mes sustipriname socialinių santykių tinklus ir žmogaus individualią dvasinę poziciją, kuri gali gyventi savyje, nekreipdama dėmesio į tas grėsmes», - teigė R. Grigas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalėdų bei Kūčių tradicijos

2010-12-02 | Kūčių vakarą šeima susirenka prie švaraus, balta staltiese dengto Kūčių vakarienės stalo. Stalą nušveisdavo iki baltumo, ant jo paskleisdavo kvepiančio šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Ruošdavo dažniausiai 12 patiekalų. 12 skirtingų valgių – 12 Kristaus apaštalų, 12 metų mėnesių. Kuo daugiau valgių, tuo gausesnis stalas per visus metus. Visi Kūčių stalo valgiai gaminami be riebalų arba tik su aliejumi. Prie Kūčių stalo rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.), laiko nevėlindavo, sakydavo, kad jeigu „pavalgysi anksčiau, tai ir darbus nudirbsi anksčiau". Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis arba tėvas – garsiai pasimelsdavo, tada vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, pasidalydavo kalėdaitį – Mišių aukos simbolį. Kalėdaičiai dedami ant lėkštės arba servetėlės. Jį valgo tylomis, susikaupę. Be bažnyčioje pirktų kalėdaičių, pirmiausia valgydavo kūčią, pagamintą iš kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Po to visi paragaudavo duonos, obuolio, tada valgydavo kūčiukus, iškeptus iš kvietinių arba grikinių (dzūkai) miltų. Kūčių apeiginiai valgiai siekia senovę ir turi simbolinę prasmę. Vienas jų – miežinių kruopų košė, kurią valgydavo su aguonų pienu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčios ir Kalėdos – sielos bei šeimos šventės

2009-12-28 | Dainininkė Liveta Kazlauskienė kasmet prieš Kalėdas gausiai puošia savo namus ir vieną kampą būtinai skiria Betliejui. „Šios šventės kasmet labai laukiame. Kalėdiniu laikotarpiu važiuojame į vaikų namus, dalyvaujame labdaros akcijose, padedame vargšams. Be to, mano dukra Ingrida yra gimusi gruodžio 26-ąją. Tad šį laiką tikrai praleidžiame turiningai“, – pasakojo L. Kazlauskienė. Liveta mėgsta gauti kalėdinių atvirukų iš artimųjų, tačiau pati jų nerašo, mat visus draugus ir pažįstamus švenčių proga pasveikina trumpąja žinute arba skambučiu. „Mano dukra moka sukurti labai gražų elektroninį sveikinimo atviruką, kurį atidarius pasigirsta muzika, matai krintantį sniegą. Tikiu, kad Kalėdos – tai stebuklų metas, nes žmonių širdis aplanko gerieji angelai, pildantys troškimus. Kai darai gerus darbus, tai ir yra stebuklas“, – samprotavo dainininkė. L. Kazlauskienei idealios Kalėdos yra sutiktos su artimais žmonėmis. Jai be galo svarbu, kad artimieji būtų linksmi ir sveiki. „Kartais man atrodo, kad šiemet kažkas privertė Žemę suktis greičiau. Regis, ką tik buvo pirmadienis, o štai jau, žiūrėk, ir savaitgalis atėjo. Visi mes kažkur lekiame, skubame“, – mintimis dalijosi Liveta. Tad, pasak jos, bent per šventes reikėtų sustoti – juk tikrai yra svarbesnių dalykų nei vaišėmis perkrautas stalas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!