LT   EN   RU  
2020 m. liepos 12 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Tradicijos
Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

2010-12-18 | Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai", pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga", „šven­ta", „pa­slap­tin­ga".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Kūčios

2010-12-18 | Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi graikų k. žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia". Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčios - išsigelbėjimas nuo viską naikinančios vartojimo kultūros

2010-12-16 | Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriu yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną - gruodžio 24-ąją - paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.Džiaugiuosi, kad mūsų Seimas turėjo valios ir politinio ryžto Kūčias pripažinti kaip deramai švenčiamą šventę. Tai rodo, kad vyksta kažkoks lūžis mūsų politiniame mąstyme. Juk jau buvome pasimetę ir atrodė, kad tautinės, religinės bei dvasinės vertybės atsidūrė kažkur nuošalyje. Globalizmas yra toks šių laikų reiškinys, kuris nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūrose, nei tautose, nei valstybėse. Tad jeigu nėra stipraus socialinio pagrindo - šeimos, tai tas globalus negatyvas sklinda labai laisvai. Kūčios yra iš tikrųjų reikšmingos tuo, kad mes sustipriname socialinių santykių tinklus ir žmogaus individualią dvasinę poziciją, kuri gali gyventi savyje, nekreipdama dėmesio į tas grėsmes», - teigė R. Grigas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalėdų bei Kūčių tradicijos

2010-12-02 | Kūčių vakarą šeima susirenka prie švaraus, balta staltiese dengto Kūčių vakarienės stalo. Stalą nušveisdavo iki baltumo, ant jo paskleisdavo kvepiančio šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Ruošdavo dažniausiai 12 patiekalų. 12 skirtingų valgių – 12 Kristaus apaštalų, 12 metų mėnesių. Kuo daugiau valgių, tuo gausesnis stalas per visus metus. Visi Kūčių stalo valgiai gaminami be riebalų arba tik su aliejumi. Prie Kūčių stalo rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.), laiko nevėlindavo, sakydavo, kad jeigu „pavalgysi anksčiau, tai ir darbus nudirbsi anksčiau". Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis arba tėvas – garsiai pasimelsdavo, tada vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, pasidalydavo kalėdaitį – Mišių aukos simbolį. Kalėdaičiai dedami ant lėkštės arba servetėlės. Jį valgo tylomis, susikaupę. Be bažnyčioje pirktų kalėdaičių, pirmiausia valgydavo kūčią, pagamintą iš kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Po to visi paragaudavo duonos, obuolio, tada valgydavo kūčiukus, iškeptus iš kvietinių arba grikinių (dzūkai) miltų. Kūčių apeiginiai valgiai siekia senovę ir turi simbolinę prasmę. Vienas jų – miežinių kruopų košė, kurią valgydavo su aguonų pienu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Susikaupimo metui artėjant...

2010-10-29 | Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines". Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai. Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus. Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūčios ir Kalėdos – sielos bei šeimos šventės

2009-12-28 | Dainininkė Liveta Kazlauskienė kasmet prieš Kalėdas gausiai puošia savo namus ir vieną kampą būtinai skiria Betliejui. „Šios šventės kasmet labai laukiame. Kalėdiniu laikotarpiu važiuojame į vaikų namus, dalyvaujame labdaros akcijose, padedame vargšams. Be to, mano dukra Ingrida yra gimusi gruodžio 26-ąją. Tad šį laiką tikrai praleidžiame turiningai“, – pasakojo L. Kazlauskienė. Liveta mėgsta gauti kalėdinių atvirukų iš artimųjų, tačiau pati jų nerašo, mat visus draugus ir pažįstamus švenčių proga pasveikina trumpąja žinute arba skambučiu. „Mano dukra moka sukurti labai gražų elektroninį sveikinimo atviruką, kurį atidarius pasigirsta muzika, matai krintantį sniegą. Tikiu, kad Kalėdos – tai stebuklų metas, nes žmonių širdis aplanko gerieji angelai, pildantys troškimus. Kai darai gerus darbus, tai ir yra stebuklas“, – samprotavo dainininkė. L. Kazlauskienei idealios Kalėdos yra sutiktos su artimais žmonėmis. Jai be galo svarbu, kad artimieji būtų linksmi ir sveiki. „Kartais man atrodo, kad šiemet kažkas privertė Žemę suktis greičiau. Regis, ką tik buvo pirmadienis, o štai jau, žiūrėk, ir savaitgalis atėjo. Visi mes kažkur lekiame, skubame“, – mintimis dalijosi Liveta. Tad, pasak jos, bent per šventes reikėtų sustoti – juk tikrai yra svarbesnių dalykų nei vaišėmis perkrautas stalas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalėdų išvakarės - Kūčios

2009-12-24 | Pirmųjų amžių krikščionys turėjo paprotį kiekvieną didesnę religinę šventę pasitikti dieną ar visą parą prieš tai trunkančiu budėjimu su šv. Mišiomis - vigilija. Kalėdų išvakarių vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių. Pavyzdžiui, iškilmingą Kūčių vakarienę, kurios kilmė aiškinama įvairiai. Gal tai sukrikščionintos senovės pagonių tradicijos, gal pirmų amžių krikščionių bendros vakarienės (agapės) tęsinys. Kūčių diena yra pasninko diena. Vakarieniauti pradedama "užtekėjus Vakarinei žvaigždei". Paprastai per Kūčias pateikiama ne mažiau kaip 12 pasninko valgių. Stalas padengiamas šienu (tai simbolizuoja Jėzaus gimimą ėdžiose) ir užtiesiamas balta staltiese. Vakarienė prasideda bendra šeimos malda, paskui laužomi kalėdaičiai (plotkelės), kuriais dalijamasi su visais šeimos nariais. Mirusiam šeimos nariui paliekama vieta prie stalo ir padedama lėkštelė, kurioje uždegama žvakutė. Įprasta ragauti visus ant stalo esančius valgius, kurių receptai taip pat paveldėti iš senovės ir turi savą simbolinę prasmę. Patiekalas, pagamintas iš įvairių javų grūdų (lenkiškai vadinamas kucja, kutja; baltarusiškai - kucija) davė visai šventei pavadinimą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėlių metas

2009-10-27 | Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: "Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

2009-03-10 | Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos. Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis - nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas. „Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, - sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. - Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų - įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam." Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas" įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

2008-10-28 | Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles. Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!